Privati teritorija
Ar gerai?
Su Valdžia mano santykiai komplikuoti. Ne todėl, kad ji man gera ar
bloga, o todėl, kad nesu tikras, jog ji yra tai, kas man iš pirmo
žvilgsnio atrodo. Paprastai mes Valdžią vadinam „jie“ ir tam tikru metu
galim išvardyti asmenimis, bet jau kitą dieną tai gali būti kiti
asmenys, net mano „kolektyvinio sodo“ kaimynai, o Valdžia bus ta pati.
Manau, jog Valdžia yra tamsių ar šviesių jėgų bei dvasių, tvyrančių
vienu ar kitu metu visuomenėje, atstovė. Todėl visi aleksandrai,
tamerlanai bei napoleonai tėra zombiai. Bet mokesčių mokėtojui dėl to ne
lengviau. Nenoriu savo Valdžios vadinti zombiais, bet kad taip yra.
Nieko negaliu pats sau padėti. Prašau neįsižeisti, nors tai ir neįmanoma
– „jie“ manęs negirdi. Tai yra, žino, kad toks vidutinis statistinis
yra, aš užregistruotas, bet irgi tik kažkoks zombis, ir Valdžiai su
manimi reikia kovoti. Šių laikų Valdžios, tamsių jėgų ir Piktos dvasios
atstovės, akimis aš – potencialus nusikaltėlis, sukčius ir galimas
liaudies (šiais laikais – tautos) priešas, todėl Valdžiai reikia būti
budriai. Atmosferoje, kurioje aš gyvenu ir kvėpuoju, čia pat, sportinių
komentatorių žargonu tariant, man į nugarą dvėsuoja kaltumo prezumpcija.
Visokie įstatymai, potvarkiai, reglamentai, taisyklės, projektai,
konkursų sąlygos ir panašūs dalykai kuriami ir sudarinėjami taip, lyg aš
iš anksto būčiau nusiteikęs jų nesilaikyti – Valdžią ir kitus „eismo“
dalyvius apgauti, išdurti, o paskui skaniai sau kvatotis po antklode.
Kas be ko – iš tikrųjų turiu prisipažinti, kad galiu ir pavogti, ir
išvengti, ir pameluoti, ir uždelsti, ir išsisukti, ir taip toliau, ir
taip arčiau. Matai, esu taip išauklėtas ir užaugęs – gražus it musmirė
mokesčių mokėtojas. Žodžiu tariant, bandau Valdžios lūkesčius
pateisinti. Kaip tu man – taip aš tau. Tai uždaras ratas, o kaip iš jo
ištrūkti, aš nežinau.
Neseniai buvau Lietuvos rašytojų sąjungos
suvažiavime. Daug nervų išgadinom, kol susirinko kvorumas – 50% + 1
narių. Antraip suvažiavimas neužskaitomas ir po dviejų savaičių
šaukiamas kitas. Tada jau anas kvorumas nebūtinas. Niekaip nesusigaudau,
kodėl po dviejų savaičių, kiek suvažiavo, tiek tinka. Kas pasikeitė?
Jonas sako – tokie įstatymai. Kodėl? Todėl, kad tu nenusigvelbtum kokio
Rašytojų sąjungos turto. Labai susijaudinau, išgirdęs tokią galimybę,
susirūpinau, kaip galėčiau savo šansus realizuoti, bet niekam nieko
nesakiau. Vienok (čia toks keistas žodis, kurį reikia tarti „tačiau“,
tarsi būtų parašyta prancūziškai, tokios taisyklės) taigi – vienok turiu
pasiūlymą. Kitą kartą reiktų šaukti tokį, sakytum, „false“ (barakuose
sakydavome „falšyvą“) suvažiavimą. Kvietime slaptai pažymėti, kad jis
netikras (pavyzdžiui, elektroniniu snukučiu su iškištu liežuviu) ir
niekas nesivargintų važiuoti. Paskelbtą valandą salėje pasirodo Antanas
su komanda – ojėzusmarija, nė vienas neatvažiavo! Dėl visa ko Antanas su
komanda trumpam nualpsta, paskui užprotokoluoja, įtrenkia antspaudą,
pasirašo. Leistinas lengvas baliukas. Po dviejų savaičių suvažiuojam jau
kas nori ir gali – suvažiavimas užskaitomas. Ir visiems gerai. Jokių
nuostolių ir jokio vargo.
Šitą mano projektą prašau laikyti bandymu
sugrįžti į sveiką protą, nors kokie mes tada būtume menininkai? Mane
kamuoja abejonės...
J. Mišiuginas
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų