Kūryba
Šviesa sparnų galiukuose
Milda KIAUŠAITĖ
|
Tai bus pasakojimas apie raišas senamiesčių varnas. Kažkur tarp mūsų ir jūsų katedrų aikščių, pulkuose melsvų trupininių balandžių. Vos keli lėti plieniniai paukščiai, negrakščiai trypinėjantys aplinkui, šią akimirką sustingę kaip baugiai dailus paveikslėlis.
Sykį pažinojau žmogų, pažinojusį kitą žmogų, kuris buvo girdėjęs apie tokį visai žmonių nepažinojusį. Sakė, jis turėjęs viską – spalvas, žodžius, garsus, dienas, galbūt net išmanęs amžinybės burtažodžius. Niekad nesuabejojau, kad šis esąs tikras. Lyg tobulai harmoningas fotografijos kadras, iki kraštų pripildantis mintis ir galinga cunamio banga siūbtelintis į pačią smulkutę susigūžusią dvasią. Ne tam, kad naikintų, o kad šioji išsitiestų ir išdidžiai iškėlusi galvą išvystų pasaulį, pamiršusį fotoaparato ieškiklį, tokį, kurio daugiau nebereikia kišti į dėžutę. Tačiau fantastinė akimirka, pasaulio chaosui ir kosmosui susikibus titaniškų imtynių, neateis. Nes grubiomis rankomis staiga nesuimsi erelio ir pažiūrėjęs jam į akis poetiškai (nors veikiau jau patosiškai) neištarsi: „Tai tu, lauktas šitaip ilgai, pritūpk prie senamiesčių varnų.“
|
Norėčiau įsivaizduoti tą žmogų kaip skaidrų kristalą. Čia svarbu ne konkretūs dalykai, niuansai, o šviesos ir kristalo santykis. Skaidrus kristalo lengvumas praleidžia šviesą, ir ši nesulaikomai liejasi. Dėsniai, nieko daugiau. Fotografijoje šviesa leidžia skolintis akimirkų nuoplaišas, lape švelniai piešia išskydusius šešėlius. Nuotrauka parodo, bet neleidžia pamatyti. Fotoaparatas yra mano kristalas.
Kad matytumei, reikia atsisakyti visko, kas sudėtinga. Svarbūs ne tie dalykai, kurie aptinkami retai, ne žmonės, laikomi ypatingais. Supaprastėti ir maksimaliai išsigryninti, išbraukti visus bereikalingus žodžius, atmesti klaidinančias konstrukcijas. Nes viena raiša varna gražesnė už tūkstantį povo uodegos plunksnų. Viena raiša varna jau yra ypatinga.
Fotografuojant nebūtina skendėti šviesoje. Mūsų, žmonių už kameros, nėra nuotraukose, vien tik sykiais praskaidrėjantys idėjų atspindžiai. Kad fotografuotumei ar regėtumei fotografijas, kartais privalu konvertuoti savo smegenis. O jos tarytumei užstrigusios, nesvarios, plūduriuojančios buities vakuume. Ir nusispjauti joms į transcendenciją ar būtį. Maža to, ne tik nusispjauti, net girdėti apie šias nesinori. Nes galvoje – kamuolys trūkčiojančių minčių, aplink kurias tupinėja nebaigtų darbų, neišsakytų frazių užuominos.
|
„Spalva yra vieta, kurioje susitinka mūsų smegenys ir pasaulis“, – sielos kampe kažkaip nervingai trūkčioja senučiukas Cezanne’as. Aš ir varnos supratingai linkčiojam galvas. Nors kartais negirdžiu ir nematau jų linkčiojant. Tuomet pamaži išdyla senuko veido bruožai, beoris vakuumas sugeria tylius žodžius. Tačiau pasaulis neišnyksta, gal tik akimirkai tampa monochrominis. Kristalas atsiduria matiniame dėkle kaip brangus žaisliukas. Neva tam, kad nesibraižytų.
Bet su žaislais reikia žaisti taip, lyg klausytumeisi vinilinių plokštelių, kol šios tampa senos ir ima gražiai traškėti. Pakuotė, vertinga kolekcininkui, tik išduoda, kad daiktas, nors ir koks brangus, neturi vertės. Gražus kristalas – subraižytas, nuskilusiais kampais, kvepiantis žmogaus šiluma, senstantis. Pro jį liejantis šviesai aplinkiniai paviršiai mirgėdami mainosi. Tik iš tokio kristalo gali gimti fotografija.
Fotografija – tai nepažįstamas, neįtikimas kambarys. Jei kasdienišką realybę laikytume vienais namais, o fantastinę – kitais, tuomet drąsiai pasakyčiau nė vieniems jų nepriklausanti. Tai visiškai naujas naujo pasaulio kambarys, skirtas persikūnyti, kuris tiek pat tikras, kiek nerealus. Viena didžiųjų fotografijos paslapčių – kuo mes tampame, atsidūrę viduje?
|
Fotografijos kambarys neapkrautas veidrodžiais, jis nelinkęs atspindėti, jo nepalenksi atkartoti. Jis, visados bauginamai gyvas, neramiai bruzda, keičia formas, spalvas, iškreipia prasmę. Kad ir kaip mėgintume atvaizde įkalinti realybę, ant mūsų it pamušti lėktuvai visad kris išblyškusios varnos. Tik tuomet, kai tuščias, kambarys giliai kvėpuodamas nurimsta ir užmiega.
Kiekviena fotografija yra nesibaigianti, todėl ypatinga – tarsi neparašytas dienoraštis, nenufilmuotas filmas, nepasekta pasaka. Mažas ar kiek didesnis lapelytis, aprėpiantis ištisą mikrokosmosą. Switch on, switch off – kantriai maigosi kasdienybės permainymo jungiklis. Prieš spustelint mygtuką egzistavo vienas vieno žmogaus pasaulis, atvaizde buvo sukurtas kitas. Parodytas jis gali tapti trečiu ar ketvirtu. Maža to, būdamas visu tuo, kuo dar tik bus ar jau yra, jis neišvengiamai taps nauja nediduke pirmojo pasaulio dalimi.
„Ne, to jau per daug“, – sunkiai teliūškuoja mintys. Fotografiją reikėtų priskirti mokslinės fantastikos sričiai, suburti būrį psichologų, filosofų, alchemikų ir metafizikų. Sėdėtų jie aplink vargšą senučiuką Cezanne’ą, medituotų Bressono tekstus, aplink nematukėmis stypinėjant lemtingiems momentams. Gurkšnotų arbatą, kol pamaži paliktų protą, taip užsispyrusiai kaulijantį paaiškinimų, kol galiausiai patys išilgėtų, išsitemptų iki begalybės, išskaidrėtų, sudužtų, pažirtų. Gal tuomet jie taptų mažiau teisingi nei įdomūs, verti regėti būnant kambary.
Iš tiesų fotografijos esmė slypi ne jos turinyje, bet tūryje. Tereikia padauginti ilgesniosios bei trumpesniosios kraštinių ilgius iš lapo storio. Ir nė velnio nesuprasi. Nes fotografija atsiveria tą akimirką, kai į ją žvelgiama, kai nebūtin nunyra objektų atvaizdai, šviesotamsos formos, triukšmas, grūdas, spalvos. Kai žiūrima į tai, ko nelieka. Kai nebegali apibrėžti nei erdvės, nei vietos, nei laiko. Atsiveria daugiau, nei apima begalybė.
Tačiau kasdien ji nenumaldomai mažėja, vis garsiau žemyn garma atvaizdų krioklys. Persisotinę bėgame dar vienos akimirkos, dar vienos fotografijos, kol jos tampa tik paskirais vandens lašais, akimirkai sukuriančiais stebuklingo krioklio iliuziją. Lyg apgirtę pilame svaigulį į savo venas. Kol prasideda postmodernizmas.
Kad ištvertų troškulį, fotografui kartais reikia pabūti vienam. Palikti šviesą stebėtis pasauliu, o pačiam įlįsti į seną odinį kristalo dėklą. Jis turi atsisakyti idėjos įkūnyti save, paleisti šviesotamsos bangas laisvai ristis į krantą, liautis grožėjęsis, baisėjęsis, troškęs. Galų gale juk jis – tik raiša senamiesčio varna, lesiojanti mirgančius kristališkus trupinius.
Mažyčiuose žėručiuose atsispindi juodos paukščių akys. Atvaizdas geliančiai sudžeržgia, mėlyni balandžių sparnai suplaka sustingusį orą. Ant suoliuko lieka tik lengvai sužvarbęs fotografas. Jis nevalingai pasimuisto, stojasi. Jo rankose – juoda dėžutė. Tyliai kranksi plieninės varnos.
Autorės nuotraukos
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų