Kauko laiptai
Inteligentiški pamokslai, Saussure’o ir šviesa tunelio gale
Jurga TUMASONYTĖ
Gasparas Aleksa „Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių
kasdienybė“: publicistika ir 9 novelės. – ,,Kauko laiptai“, Kaunas,
2012.
|
Šį kartą rašytojas Gasparas Aleksa naujoje knygoje „Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė“ man priminė du literatūros stabus – Kristijoną Donelaitį ir Sigitą Gedą. Ne, šiurkščios kalbos ir keiksmų knygoje nerasite, tačiau G. Aleksa, kaip ir klasikas K. Donelaitis, savo tekstus suskirstė į metų laikus, kaip mokėdamas aprašė tuo sezonu vyraujančias gamtos tendencijas bei savo žmogiškąją, deja, dažniausiai ydingą, aplinką. Kartais pasirodydavo ir viena kita S. Gedos dienoraščių intonacija, ypač vaizduojant prasigėrusius kaimiečius ar vieną kitą laukų sparnuotį.
Eseistinio žanro tekstai sumaišyti su devyniomis novelėmis, kuriomis tarsi dar labiau stengiamasi sustiprinti gailestį pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, parodyti šiuolaikinių žmonių bukumą. Kalbama intymiai, prisileidžiant skaitytoją iki rašytojo buities.
Šiuose iš kasdienybės atėjusiuose tekstuose įvykiai rutuliojasi gamtos apsuptyje. O gamta tarsi raudonas lūpdažis ant mergaitės lūpų išryškina jos geltonus dantis – netobulą kapitalistinės visuomenės organizmą. Kartais skaitant darosi šiek tiek baugu – pasakojimas prasideda kone idiliškos gyvūnijos fone, kuriame vis tiek turi atsitikti kas nors bloga. Nors imk ir liepk tai mergaitei geltonais dantimis hieniškai nesišypsoti!
Skaitydama G. Aleksos tekstus ėmiau svarstyti apie geros šiuolaikinės eseistikos formulę. Manau, svarbiausi būtų šie elementai: pastebimų detalių tikslumas bei raiškumas, (savi)ironija ir sąmojis. Todėl turėčiau pagirti autorių už vaizdingumą ir impresiją. Tarkim: „Jaunų veršelių akys labai gražios. Tokie dideli, dar drėgni, ką tik iš kevalo išsilukštenę kaštonai“ (p. 18). Arba: „Visų mūsų motinos, saugomos gerosios Apvaizdos, išsvajoja mus. Jos savo mintimis ir krauju sukuria mūsų kūnus. Jos nepaliauja rūpintis mūsų sielomis šiandien, rūpinsis rytoj ir visados“ (p. 43).
Nors knygą skaičiau vedama geriausių intencijų, vis tiek negaliu susilaikyti nuo griežtos kritikos. O ji prasidėtų nuo to, kad, be gražesnių metaforų ir įvaizdžių, tekstuose daugybė skundų, skepsio, didaktikos. Rodos, per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų menininkai gavo apsčiai laiko prisidejuoti, kaltinti valstybę „gariūniška“ politika. Turėjo užtektinai laiko pasmerkti šiuolaikinę hedonistinę visuomenę ir kvestionuoti nuo pjedestalo nukelto rašytojo statuso pasikeitimą. Tačiau G. Aleksa toliau tęsia „mažojo žmogaus“ dramą ir iš naujo konstatuoja kapitalistinio pasaulio blogį. Gal, jeigu šios mintys būtų pateiktos ne taip tiesmukai, o autorius, lyg taip pat knygą apie Lietuvos ateitį neseniai išleidęs V. Landsbergis, nesiimtų pamokslauti, padėtis nebūtų tokia prasta?
Nepatinka man ir tai, kad tekstuose G. Aleksa prisiima teisuolio vaidmenį, nutolsta nuo savo ydų ir griebiasi visažinystės, kone politiko intonacijos: „Mūsų jėga – aktyvi vienybė. Lietuvos dvasinis rezervas yra gimtoji kalba, nepriklausoma valstybė ir moralinis identitetas. Visa tai tausoti, apginti ir išsaugoti galėsime tada, kai pasijusime sveiki – kūnu ir dvasia, kai būsime aktyvūs piliečiai“ (p. 275).
Kas galėtų būti šios knygos adresatas? Į galvą ateina pusamžio inteligento, gyvenančio komunaliniame butelyje, o vasaromis išvažiuojančio į sodybą, vaizdas. Inteligentas dirba daug, uždirba nedaug, sėdi pogrindyje, smerkia populiariąją kultūrą ir tyliai piktinasi, galąsdamas plunksną. Ir rašo jis lygiai tokiems pat inteligentams, kurie iš nevilties norėtų staugti žiūrėdami į mėnulį, bet susigėsta ir verčiau nueina išsikeisti nemokamai gauto bilieto į operą. „Jauni nesipiktina, jie džiaugiasi galia kurti savo gyvenimą. Jie skuba ir neturi laiko dejuoti“ (272 p.), – rašo G. Aleksa ir šiuo atveju yra visiškai teisus. Galbūt vėliau mes taip pat viskuo nusivilsime, prisidėsime prie senųjų vaitotojų ir galėsime sykiu rašyti vieni kitiems esė apie suniokotą Lietuvą bei kurpti vienybės strategijas... Tikiuosi, kad būsime sudrausminti.
Tautvyda Marcinkevičiūtė „Greitaeigis Laiko liftas“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012.
|
Jeigu reikėtų pagalvoti apie meilės ir kūrybos „tandemą“ – poetų porą – nė nemirktelėjusi įvardyčiau Vytautą Bložę ir Nijolę Miliauskaitę. Kelis kartus mirktelėjusi prisiminčiau ir kauniečių „komandą“ – Gintarą Patacką ir Tautvydą Marcinkevičiūtę. Nors V. Bložės ir N. Miliauskaitės kūryba skyrėsi kaip diena nuo nakties, šios poros kūrybinė programa nėra toli viena nuo kitos nutolusi. Man atrodo, G. Patackas jau nebenustebins, nepasieks savo jaunystės laikų poezijos lygio, o štai T. Marcinkevičiūtė ėmė ir save išaugo.
Naujausioji jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ išleista po ketverių metų pertraukos. Solidus eilėraščių rinkinys pratęsia ankstesnėje rinktinėje „K.E.Lionė“ praktikuotus žodžių skaidymo žaidimus. Leidinio nugarėlėje autorė prisipažįsta mėginusi suderinti teoriją (Saussure’o „langage articule“) ir poetinį įkvėpimą. Kas iš to išėjo?
Bene pusę knygos užima žodžių lukštenimas, skaidymas ir prasmių priauginimas. Žaidimas įdomus, nors kartais tik tuo ir lieka: „Užsipuola mane Liudvikas Jakim (ovič), / Anot Aido Mar(Čeno)“ (p. 53). Arba: „Einu lažą pas Baklažaną / nes gyvenu kinijoj su Cu-kinija“ (p. 68). Daugiau prasmių atsiveria proziškesniuose pasakojimuose, kuriuose taip pat pasitelkiama žodžių šaknų išieškojimo, angliškos leksikos invazija. Štai kad ir eilėraštyje, skirtame Loretai Asanavičiūtei: „Tai nebus įprastos vest-uvės įprastam dviejų žmonių / susitarimui. bet tai bus West-uvės, ir tai bus Est-uvės, tai bus / South-uvės, ir tai bus North-uvės, nes Tavo amžinai jaunos / fotografija bus rodoma nuo Keiptauno iki Folklendo salų, nuo / Trinidado ir Tobago ligi Gerosios Vilties kyšulio, fotografija su / tokiais vešliais plaukais, kad bus sunku pritvirtinti nuometą, / mergaite Angelo veidu“ (p. 14).
Didžiai sveikintina, kad autorei dažnai pavyksta suderinti anotacijoje suplanuotą įkvėpimą ir teoriją. Tačiau stipriausi man pasirodė tie eilėraščiai, kuriuose mažiau eksperimentų, bet daugiau emocinio apsinuoginimo. Štai, pamenu, kitados skaičiau A. Nykos-Niliūno dienoraštyje paminėtą Patackų atvykimą į Baltimorę – pora jam pasirodžiusi kaip „tikri kauniečiai“. T. Marcinkevičiūtė taip pat prisimena A. Nyką-Niliūną. Prisiminimas vertas eilėraščio, kuriame įrašytas jaunos merginos jaudulys, kitoniško, Vakarų žmogaus ir erudito derinys, sukeliantis baugią pagarbą: „Jis toks R-uditas, kad nejučia žvilgčioju į jo frako / Kišenes, ar jos neišsipūt-usios nuo šperų: tik / Atlantas gali išskalauti tiek putų – tiek poetų pavar- / Džių, kiek mini Nyka“ (p. 117). Ir tada kyla klausimas – ar ši poetinė kalba, užrašyta kitokia grafika, prarastų įtaigumą? Ir ar žodžių skaidymas čia griežia pirmuoju smuiku? Matyt, kad ne.
Eilėraščių ciklas, skirtas žilagalviams kūdikiams, taip pat pasirodė vienas stipresnių, tiesiog smelkte persmelkiantis autentika: „Trejus metus ant rankų / Laikiau savo kūdikį, kuris gimė mergaite / O dabar ta jau pati pražilusi mergaitė / Maitina mane šaukštu, / Susmulkinusi jos pagamintą maistą / Į tokią tyrelę (kūdikių maistelis!), / Kad ją galėtų praryti mano / Lyg naujagimio / Dar neprasikalusiais dantukais burna“ (p. 22).
Knygoje, kaip ir G. Patacko kūryboje, daug antikos, populiariosios kultūros motyvų. Vietomis skoningai, vietomis – ne. Kai kurie eilėraščiai taip išretėja, jog virsta haiku, dar kiti – suauga į storą prozos pastraipą.
Pasak poetės, „greitaeigis laiko liftas nežada naujo bandymo“, todėl kopiant sunkios buities laiptais svarbu išsaugoti savo sielą gyvą. Manau, ši knyga bus lyg lokio nagai įsikabinti sunkion kelionėn į amžinybę.
Vytautas Kaziela „Užklumpa šviesa“: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012.
|
Pirmą kartą platesnei auditorijai pristatomas Vytauto Kazielos eilėraščių rinkinys „Užklumpa šviesa“ knygos nugarėlėje užtariamas profesorės Viktorijos Daujotytės, o anotacijoje priduriama, kad Vilniuje išleistas poetas pagaliau įgaus reikiamą simbolinį kapitalą, kuriam pakilti trukdė provincijos gniaužtai.
Prisipažinsiu, ir pati pirmą kartą skaičiau V. Kazielą, nors ši jo knyga jau aštuntoji. Įdomu ir tai, kad mažų miestelių dulkėse pasislėpę grynuoliai dažnai suteikia skaitytojui netikėtą katarsį, patirtą skaitant negirdėtą, bet nuostabų autorių. Ir netgi tik tas niekada į literatūros grietinėlę pernelyg nelindusio pašalaičio atsiradimas pakelia jį į aukštesnį lygį. Tereikia atsiversti ir pulti apžiūrinėti šį jauną-seną talentą.
V. Kazielos poezija nedaugžodžiaujanti, tolygaus kalbėjimo. Čia nerasite mikrobangų krosnelių, batų, banalybės odelių lupinėjimo ir leksinio klyksmo. Renkami abstraktūs žodžiai, nesufleruojantys jokių laiko ženklų ar biografinių detalių. V. Kazielos poezija išpustyta lyg kopų smėlis. Ir eilėraščiai čia nevienodo lygio. Visai kaip akmenėliai smėlyje – tai gintarėlis, tai asfalto bjaurumo gumulas. Pavyzdžiui, pakraštinis, iš gilių seklumų atėjęs: „pasiilgau tavęs / to kas nutolę / ir jau neatsišaukia“ (p. 36). Bet visumos vaizdas vis tiek labai neblogas. Atradau ne vieną eilėraštį, dėl kurio reikėtų pagaliau deramai įvertinti V. Kazielos triūsą. Pavyzdžiui:
iš lenkų kalbos
verčiu
tėvo eilėraščius
kurių niekada
neparašė
ir iš viso
nėra parašęs
nei vieno eilėraščio
viskas virto
vagom
pradalgėm ir ligom
ilgais pastovėjimais
pilnaties paūmėjimais
girto grįžimais namo
(p. 75)
Knygoje daug Absoliuto šviesos, vilties ieškojimo ir išganymo motyvų. Tačiau tekstai nėra davatkiški ar įkyrūs – greičiau jau melancholiški ir kuriantys naktinio rašymo įspūdį. Užklupus įkvėpimui rašoma nesiekiant įtikti, bet greičiau išsisakyti pasitelkus kalbą. O kalba išgryninama iki paskutinio kaulelio – žodžiai kaip nereikalingi eilėraščiai prieš mirtį išmetami į nebūtį.
Žinote, būtų džiugu, jeigu Lietuvoje kasmet atsirastų po kelis mažuose miesteliuose pasilaidojusius talentus, kurie prisikeltų, o jų kūnus dengiančios įkapės būtų vis skaitomos ir cituojamos.
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų