Kūryba
Prezidentės pusryčiai
Deividas PREIŠEGALAVIČIUS
|
Engelina, Prezidentės sekretorė baltais marškiniais, paėmė padėklą su paruoštais pusryčiais. Prezidentė retai mėgavosi įvairiausiomis „šuldu buldu įmantrybėmis“, kaip ji sakydavo, tad šįkart tai buvo nedidelis indelis grikių košės, minkštai virtas kiaušinis, šviežia bandelė, gabalėlis sviesto ir gervuogių džemas. Užsigerti – šviežiai išspaustos apelsinų sultys ir didelis puodelis cikorijų kavos, sumaišytos su šiltomis pieno putomis bei pagardintos šaukšteliu liepžiedžių medaus.
Viena ranka laikydama padėklą, mergina grakščiai mestelėjo už ausies nepaklusnią šieno spalvos plaukų sruogą ir stabtelėjo prie svetainės durų. Engelina priglaudė prie jų ausį bandydama išgirsti, ar Jos Ekscelencija jau baigė kasrytinę mankštą bei 15 minučių meditaciją.
Buvo girdėti tik vos vos pro durų apačią pravinguriuojantis sunkus „Sigmund Riefler“ markės laikrodžio alsavimas – jis, švytuodamas iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, puikiai atliko savo misiją, kartkartėmis lėtai ir ritmingai keisdamas ciferblato mimikas.
Trys poros lengvų tap tap – kitos durys. Glust – nieko. Tai buvo nelyg ženklas, kad Prezidentė dar medituoja. Įprastai meditacija pasibaigdavo trimis ilgais, pratisais bzzzz garsais, girdimais net virtuvėje. Imituodami bites, šiuos dūzgimus patyrę meditacijos meistrai išgaudavo gomuriu, prieš tai pirštais uždengę akis, ausies bei nosies ertmes, o pilvo apačios raumenis įtempę valios pastangomis.
Tačiau dūzgimo nesigirdėjo. Nė mažiausio dūzgesėlio.
Medituojant rytais bei prieš dūzgimą, kurio vienas iš tikslų yra pasinerti į saugų būvį motinos įsčiose, Jos Ekscelencijai Sofijai Liktenei vis kildavo minčių apie nenuveiktus darbus, planus, apnikdavo abejonės, ar ji gerai pasielgusi, ar nenusižengė moralės normoms. Sofijai Liktenei, kad ir kaip ji koncentruodavosi į savo kvėpavimą, spalvas, bandydavo vizualizuoti save lyg vandenyną, mintyse keletui akimirkų išnirdavo gaižios vieno ar kito politiko fizionomijos, sūkuriuodavo nepasverti jų veiksmai, kiaurai permatomos intencijos prisigrūsti pilnus kapšus iš valstybės biudžeto.
Tiesą sakant, ją nervindavo trumparegiškos politikų kalbos, o kai kada net kildavo noras permesti juos ant kilimėlio arba trenkti delno briauna per kaklus tariant: „Ar baigsite jūs savo nesąmones, vaikėzai?“ Ką jau kalbėti apie žurnalistus, kurie Prezidentę, ištraukdami jos žodžius iš konteksto, retkarčiais lygindavo su Fidelėja Kašolenko – kita garsia kaimyninės šalies politike.
Uch, tokiais momentais Prezidentei smarkiai padažnėdavo pulsas, o trumpai kirpti plaukai pasišiaušdavo lyg pumos, pasirengusios pulti nerangius, oportunizmu kanopėtus politikos buivolus.
Kad mintys nevirstų kūnu, Jos Ekscelencija Sofija Liktenė jau trečius metus rytais praktikavo meditaciją. Ir tai veikė.
Tačiau Engelina, kaip įprastai penkias dienas per savaitę vilkinti baltais marškiniais, juodomis kelnėmis su klostėmis bei avinti tango batelius, žinojo, jog sutrumpinusi 15 minučių meditacijos ritualą Prezidentė būdavo irzli. Bet kad Jos Ekscelencija praleistų rytinę minčių valdymo treniruotę – to nėra buvę.
|
|
Rimgaudo MALECKO iliustracija
|
Įprastai meditacija baigdavosi 6 val. 40 min. Tačiau šįkart ji jau užsitęsė daugiau nei 5 minutes, tad mergina ėmė nervintis.
Ne dėl to, kad atšals grikiai, bandelė, išsikvėps gervuogių džemas, atauš kava ar nusistovės apelsinų sultys. Ji nerimavo dėl laiko, nevalingai tirtėjo. Jau 6 val. 45 min. O 8 val. ji turėjo būti prezidentūroje, dar prieš tai – palįsti po dušo srove, apsirengti...
Gerai, kad šalies vadovė Sofija Liktenė mėgo iš anksto pagalvoti apie daugelį dalykų, tad ir aprangą rytojaus dienai pasirinkdavo iš vakaro, taip sutaupydama laiko ryte. Ji buvo pasiruošusi indigo mėlynumo kostiumėlį, ant naktinio stalo palikusi akies nerėžiantį laumžirgio formos aksesuarą.
Engelina atsargiai pravėrė svetainės duris, bet Prezidentės nematė. Nei prie rašomojo stalo, nei vonios kambaryje, kur mergina, akimirką pasvarsčiusi bei palikusi pusryčių padėklą, nedrąsiai žvilgtelėjo, prieš tai įspėjamai, kaip jai atrodė, krenkštelėjusi. Jos Ekscelencijos niekur nebuvo. Net po lova.
Sofija Liktenė buvo išėjusi į šalimais žaliuojantį sodą ir mėgavosi kylančia sostinės saule, kuri apšvietė bažnyčių baroką, klasicizmą, manierizmą. Ji mėgavosi saule, nuspindinančia cerkvių svogūnus, kitus nučiustytus ar nutriušusius namus, gatves. Stebėjo bundančius paukščius ir... sūpuodamasi patogioje kėdėje mėgavosi nežinia iš kur jos rankose atsiradusiais šokoladiniais ledais su karštomis vyšniomis.
Šią silpnumo akimirką jai visa politinė virtuvė atrodė atsibodusi. Sofija Liktenė abejojo savo pašaukimu. Ji nuleido akis žemyn ir klausė savęs – kaip pažadinti žmonių sąmoningumą, jų suvokimą, kad, metaforiškai kalbant, visi yra vieno avilio bitės, kad juos supa tie patys apsnigti apynių laukai, sapnuose regimi net iš užatlantės.
Galbūt žmonės tai suvokė? Prezidentei ūmai palengvėjo, ir ji, laikydama rankoje sidabrinį šaukštelį, neskubėdama braukė per aksominius dirvos spalvos ledus, atsiriekė norimą jų kiekį. Pravėrė burną ir lėtai ten nutaikė šaukštelio turinį.
Jautė, kaip gomurys lyg įkaitusi krosnis sulydo šaltą šokoladą ir karštas vyšnias. Bandė tai daryti išsižiojusi, vėl susičiaupusi, tarsi laikydama svaiginamą paslaptį.
Tuo momentu ją ir pamatė Engelina, nejučiom ir pati pravėrusi burną. Mergina prisiminė, jog šiandien – Kovo 11-oji. Jergutėliau, kaip aš galėjau pamiršti, pamanė, paleisdama pusryčių padėklą iš rankų.
Jos Ekscelencija Sofija Liktenė negirdėjo krintančio padėklo. Ji nematė, kaip prezidentiški pusryčiai ant besikalančios žolės lopinėlio tarsi pavirto į aliejinių dažų molbertą, kurio viduryje gervuogių džemas išsiskleidė į gervių pulkelį lyjančiame grikiais peizaže.
Prezidentė mėgavosi ledais. Vienuolika gardžių kąsnelių.
Suspaudus lūpas jai atrodė, jog veltui nepranyksta nė lašelis ją džiuginančio aromato. Ji liežuviu stumdė ledų masę savo burnoje lyg irklu valtį naktiniame ežere. Liežuvis nusaldo, o ji pradėjo svajoti. Įsidėjo į burną dar kąsnelį. Sofija Liktenė manė, jog šis tirpsta greičiau; gal dėl to, kad pati taip nori.
Jos Ekscelencija pasuko galvą į šoną ir pamatė susigūžusią it žvirblis Engeliną.
Prezidentė tarstelėjo:
„Jau turbūt septynios valandos!“
Ji išpūtė orą – uuuch – laikas rengtis, saikingai pasipuošti, nutaisyti santūrią veido išraišką, permesti akimis susitikimo kalbos eskizą.
„Engelina, būk gerutė, paskambink premjerui ir pasakyk, jog priešpiečius perkelsime pusvalandžiu vėliau. Ir supakuok sardinių dėžutę jam dovanų. Nepamirški kaspino!“
Po šimts kalakutų tą įprastinę diplomatiją...
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų