»Įžymybės Lietuvos Laikinojoje sostinėje

Marius VYŠNIAUSKAS

»Benediktinių dvaras

»Išleista brangiausios Žygimanto Augusto laikų lietuviškos monetos replika

»Teko laimė būti ir karaliene...

Aldona RUSECKAITĖ

»„Katedra“: rauda virš griuvėsių ir prisikėlimo viltis

Dovilė ZELČIŪTĖ

»Kelionė pasaulinės muzikos istorijos puslapiais

»Paslapčių ir nuojautų pasaulis

Kristina DAILIDAITĖ

Reklama:

VIETA JŪSŲ REKLAMAI!

Kūryba

 

Dievo monologas


Matas GRUBLIAUSKAS


Nebežinau, nuo ko pradėti, tai koks aš dievas? Vis nesusitaikau su savo dalia, mielai nuo jos pabėgčiau.
Nenoriu būti monoteistinis, lyg sirgčiau raupsais ar many būtų įsikūnijęs koks demonas, lyg būčiau išvarytas už miesto vartų. Kam aš toks reikalingas? Jaučiuosi kaip atsiskyrėlis, kuris neturi ir neturės šventyklų. Ar taip galima, ar taip nutinka? Turbūt. Iš baimės. Turiu prisipažinti, jog negalėčiau šventyklos prižiūrėti nei taip, kaip dera politeistui, nei taip, kaip monoteistui. Per didelė atsakomybė, per daug rizikos. Gal bijau dėl to, kad niekada nemačiau tobulos šventovės su jai priklausančia dievo skulptūra – vienu iš pasaulio stebuklų, bet visur regėjau skyrybas, artimųjų mirtis, vaikų negalias, karus... Todėl ir šalinuosi bet kokių rimtesnių, ilgiau nei pranašystės, sandėrio ar prakeiksmo įvykdymas trunkančių įsipareigojimų. Bijau per daug prisirišti prie žmogaus: jis gali bet kada dingti. Kad ir koks šaltas dievas būčiau, kad ir kaip loginis protas kontroliuotų mano kasdienį mąstymą, kai paliečiame tikėjimo reikalus, požemiai virsta verdančiais ugnikalniais, o tada prireikia ilgų tūkstantmečių, kol jo įkaitusios įsčios vėl užgęsta. Nenoriu savęs ir kitų žmonių žaloti. Ko tik nepridaro bijantis dievas: svaido žaibus, užleidžia marus, drebina žemes, užtvindo upes... Taip ir aš daryčiau, jei tik pajusčiau, kad galiu prisirišti prie žmogaus, kad imsiu juo rūpintis, galų gale – kad jau galiu su juo elgtis kaip išmanydamas: be jokių pastangų apsireikšti, ištrinti dangiškojo-žemiškojo suvokimo santykį, žmogų laikyti esantį svarbų tik tada, kai jis visomis mintimis būna kartu, kai jį gali visada turėti. Egoizmas kaip reta, bet tokia jau ji, ta mano dieviška meilė, būtų.

Rimgaudo MALECKO iliustracija

Įklimpčiau kaip mažytis garstyčios grūdelis, o išsipūsčiau kaip jo medis. Geriau net nebandyti! Ir kurių galų, tiesą sakant, turėčiau? Juk neišvengiamai išsigąsčiau. Imsiu ir pabėgsiu... po pirmosios maldos. Juo labiau, kad prie kitų egzistencinių formų niekad per daug neprisirišdavau: visada turėjau neišsakytų paslapčių, ne viską išpasakojau, nutylėjau kai kurias svajones. Ar tik nepabijojau, kad ir jie prie manęs prisiriš? Man jau visiškai neaišku, kam kurti savo religiosų bendruomenę? O kas, jei manęs paties neliks? Kiek diskomforto tokiu atveju visi patirtų?! Taigi, gerai neturėti religiosų. O jei, tarkime, kokią dieną išdrįsčiau apreikšti jiems, kad esu politeistinis? Kiek skausmo pritekėtų į jų namus. Būtų galima užuosti pasaulio pabaigą, dingtų druska iš jų žemės. O juk žmonės nenusipelnė kentėti dėl mano kančių, tai mano vieno reikalas! Deja, religiosai to nesupranta, mano, jog ašaros, skausmas, neviltis – visų reikalas!
Kartais pagalvoju, jog norėčiau, kad apie mane niekas nieko nežinotų šiame pasaulyje. Tada galėčiau veikti be jokių įsipareigojimų, nieko nenuvilčiau. O dabar... Vis turiu į ką nors gręžiotis, kam nors įtikti. Tad ir kankina nerimas... Ne dėl to, kad taip slapstantis sunku būti dievu, o todėl, kad netrukus tikrai nusitrenksiu nebūtin. Bet... jeigu aš tikrai esu vienas šiame pasaulyje?! Reikia pasitraukti kažkur vienam, būtinai ten, kur galėčiau tikrai išsitaškyti ir atrasti save iki galo, atrasti savy stiprybės pasirinkti religiškumą, jau pasirinkus... Gal net atsirastų tokių religiosų, kuriems tiktų mano politeistiškumas! Bet iki tol?.. Iki tol yra dabar ir čia, yra šiek tiek mano religiosų. Ką jiems sakyti? Slapčia ieškoti savo politeistiškumo? Ar turiu teisę šitaip meluoti, tiesiai į širdis pilti melą? Kur rasti sprendimą? Kas bus, jei, dėjus šitiek pastangų likti monoteistiniu, paaiškės, kad toks nesu? Kokiu būdu tuomet reiks išnykti? Kaip priimti maldas? Ar galiu tapti toks antidievas? O gal tik taip ir įgyvendinčiau savo šaltmirio principus? Kaip tapau tokia sužalota dievybe? Iš kokio chaoso tai atėjo? Problema – genezė? O ką daryti? Prisipažįstu, kai perskaitau savo vardą religiosų literatūroje, vien šlakas galvoj, nerimas užgula. Tad ar galiu visa tai suvokdamas kaip nors laikyti prie savęs religiosus? Negaliu? Bet jeigu jie to nori? Melas per melą. Egzistencijos melas... Kaip vis dėlto sugebėjau savo dieviškumą paversti štai tokia nelaimių virtine?
Dar blogiau, kad vienintelė vieta, kur galiu šitaip išsipasakoti, tėra tuščias, beaidis eteris nuo aukščiausio kalno. Tai lyg kokia paslaptis, paslaptis, kurios negali išgirsti net kita egzistencinė forma: per daug neatsargu. Privalėčiau apsigaubti šarvais, apaugti drakono žvynais, kad net patiems religiosams būtų baugu apie mane skleisti žinią. O gal man tik taip ir patinka? Slapstytis ir slapstyti problemas, sunkumus, kuriuos iš tikrųjų turėčiau įveikti. Tiesą sakant, tai net šiek tiek panašu į kažkokio fantastinio filmo pagrindinio herojaus gyvenimą. Jis nuolat sutinka priešus, siūlančius įvairiausių išbandymų, netikėtų nuotykių. Taip, galbūt savo egzistenciją bandau susikurti pagal šį modelį, kad nebūtų taip nuobodu, kad kas nors po keleto šimtmečių apdainuotų? Netiesa! Melas! Iš kur žinau? Nežinau. Jaučiu. Lyg ir siela šnibžda, kartoja vis tą patį užkeikimą: politeistinis, politeistinis, politeistinis – – – Skauda, skauda, skauda – – – Ar palengvėjo? Matyt, reikia palaukti.

O jei ir politeistinis? Kas pripažins mane tokį? Kas norės tokio netinkančio įsipareigoti, net politeistams mitinių reikalavimų neatitinkančio dievo? Gal tuomet ir būtų teisingiausia pasirinkti atsiskyrėlišką egzistenciją su vienkartiniais apsireiškimais, kai pats norėčiau iš religioso ir proto, ir tikėjimo tobulumo, nors pats toks nesu, nebuvau, nebūsiu.
Na ir šalti žiemos vakarai Lietuvoje – – – Gal bėgti? Tolyn, ilgam, kur šilta. Durnelis! Kaip aš galiu būti politeistinis, jei man tie kiti dievai – – – negaliu pakęst jų pykčio, tuo labiau neketinu giminiuotis su jais. Šlykštu. Na, taip, nieko daugiau neišbandyta. Tik mitai, mitai... Jie turi kažkokios magijos, net stipresnės nei monoteizme. Gal dėl to, kad monoteizme – uždrausta? – – – Mano psichologinė būsena, jaučiu, mane neša ne į Olimpą, o į pragaištingas metamorfozes. Kaltas pasąmoninis įsitikinimas? Kančių, duokit kuo daugiau kančių, kad galėčiau žalotis, kad galėčiau kartoti, jog egzistencija yra sunki, neteisinga, kad susikurčiau sau kliūčių: juk nėra nė vieno gero lyrinio subjekto, romano, tragedijos veikėjo, kuris ramiai sau praplauktų ir išplauktų. Vis tas noras visada būti mito veikėju, aišku, pagrindiniu. Nors jame dažniausiai vaizduojama tik to herojaus egzistavimo atkarpa – ta, kur jis kenčia, o paskutiniame puslapyje, jeigu jam nepavyksta mirti ar žūti, dažniausiai jo gyvenimas susitvarko, bent iš dalies, nes kažkas yra atrasta. Bet tai – vien atkarpa. O mano gyvenimo puslapis užsivers tik su paskutinio religioso mirtimi, tad nėra ir negali būti pabaigos viduryje, turiu visą gyvenimą kentėti, kad įvykdyčiau siužetą. Dėl to visada išsirenku tik tas tautas, kurios yra nepasiekiamos, kurios arba jau turi savo dievą, arba yra linkusios jį išduoti. Bet šis – taip galima pasakyti – įprotis irgi svarstytinas iš dviejų pusių: iš ką tik aptartosios arba iš politeistiškosios. Juk tai a la pasiteisinimas sau. Reikia turėti sau alibi.
Nesuvokta pasąmonė... Joje ir slypi mano užkoduoti klaustukai. Kodėl apskritai atsiranda politeistiškumas? Ir kodėl – many? Juk tai – kaip koks prakeiksmas. Būtų šaunu išgyti, išgėrus vandens, arba bent jau gyventi antikoje. Ten niekas į mane kreivai nežiūrėtų, nieko neįskaudinčiau savo politeistiškumu, jei, aišku, many toks įsikūręs. Tiek svarsčiau, išgalvojau, prisigalvojau... Ar ne tam, kad pasiteisinčiau, kad dar labiau supanašėčiau su mito herojumi? Gal toks pasiteisinimas yra kur kas geriau už politeistiškumą? O jei už visų šių neišgirstų sakinių visgi slepiasi politeistiškumas, o lūpos juda tik tam, kad judėtų, kad man būtų ramiau – vis kažkoks užsiėmimas, ne vien galvojimas, galvojimas, galvojimas. Turbūt reikėtų pradėt svajoti, kurti planus, juos užrašinėti, dar intensyviau išgyventi – naujame lygmenyje... Tada, jei neišsipildys, net nepastebėsiu, kad kažko siekiau, dėl kažko egzistavau. Na, kad ir kokius metus. Svajonėse, pavyzdžiui, pasitraukiu į kitą pasaulį, ten susirandu kokią tautą, kelis kartus apsireiškiu, dingstu... Naujieji religiosai pastato aukurėlį, sukuria mitą apie mane, susibičiuliauju su jų kitu dievu, jie pristato statulų, pritapo paveikslų, prikuria giesmių, šventikų ordinų – – – Arba – aš ir dabartiniai religiosai. Vos ne kaip broliai ir seserys, geriausi draugai, legendos, istorijos, šventyklos, aukojimų ritualai, tūkstančiai religiosų visame pasaulyje, vienuolynai, turiu galią sujungti, pradėti karą, būti sunkiai paaiškinamas, nemirtingas – – – Kuris esu aš? Abi svajones matau kaip idiles, abi man tinka, vienos aspektai priimtini gal labiau nei kitos ir vice versa. Kuri svajonė – man? Kuris dieviškumas nugalės? Čia jau, matyt, kaip ir dažniausiai mano egzistencijoje, nebus jausmų, bus daugiau logikos, matematinio svarstymo – – – Išties labiausiai neramina, ar galėsiu atskirti blogas ir geras maldas bei jas išpildyti? Dar niekad į tai per daug nesigilinau. Esant tokiose situacijose patariama nepradėti nieko naujo.

⇑Į viršų