Radvilė ZINKEVIČIŪTĖ


***

Tyliai laša laikas neišmiegotan popieriun.
Paukščiai parskrenda ir iš už lango pasigirsta žiemos S.O.S.
Išbrisk iš Letargo pievų,
išbridęs – apkabink.
Susenusius,
nuo lašų,
skruostus sušildyk
ir
negreit dar leisk pabust.
Kol dar minusas
...ir drabužiai dreskia odą – nejudėk.
Išmok kalbėti mantras, velnio ratą išskaičiuok.
Išgenėjęs sapno alyvas – susprok.
Pavasaris!


***

Vaikai laukais bėga iš solfedžio.
Iš ryto.
Iš matematikos baltos, kai
myli
ir
nemyli
darželiuos.
Šiandien, jau Mamų sėjamos ramunės
arba
rūtos.
(dukters tyrumas girtas)
Tu tragiškai gražus.
Sutrupintais širdies šarvais.
Iš pralaimėto mūšio.
Lipi vėl ir vėl...
Kitoniškumo laiptais į partizanus garbinančią,
gelžbetonio jautrumo mano širdį.
Mano širdgėla, brangiausias.
Auč!
Užmynei.
Purvinais, numindžiotais, kareiviškais auliniais
man ant skaudulio.
Netikėjimo drugiais (pilve) arba galvoj.
Gal jau eik iš čia?
Kol dar...

uk girdėjot. Žmogėdros klykia.
Paryčiais raudonais, kai aš tvorom grįžtu.
Praneša
kad – – –
Išmokau raides, žodžius ir jausmą
atgal.
Po...
Balto lapo teismo,
uždarais langais žymėto.

Žingsnius besugrįžtančiosios suskaito išmėtyti kamščiai,
pjaustantys pirštus.
Mintis – lūpdažio dėmės ant balto filtro.

Tapai panele – sakė. Ir nesaugai savęs tada.
Nusidedu kasdien
dienoraščiui
ir Tau.
Savo tikėjimo bijau.
Pamečiau jį. Kartu su savim.
Kur?
Tarp milijono savęs – – –
užkoduotos, madingos, prancūziškos,
palūžusios ir nuvylusios.

Tavo.
Paklydėlė.

Dingstu. Nebijau.
Tarp dviejų vienas visuomet būna silpnesnis žygiams (visom prasmėm).
Aš baisiau už žmoną Giltinę, mielasis.

Iki pasimatymo.

uk girdėjot. Žmogėdros klykia.
Paryčiais raudonais, kai aš tvorom grįžtu.
Praneša
kad – – –
Išmokau raides, žodžius ir jausmą
atgal.
Po...
Balto lapo teismo,
uždarais langais žymėto.

Žingsnius besugrįžtančiosios suskaito išmėtyti kamščiai,
pjaustantys pirštus.
Mintis – lūpdažio dėmės ant balto filtro.

Tapai panele, – sakė. Ir nesaugai savęs tada.
Nusidedu kasdien
dienoraščiui
ir Tau.
Savo tikėjimo bijau.
Pamečiau jį. Kartu su savim.
Kur?
Tarp milijono savęs – – –
užkoduotos, madingos, prancūziškos,
palūžusios ir nuvylusios.

Tavo.
Paklydėlė.

Dingstu. Nebijau.
Tarp dviejų vienas visuomet būna silpnesnis žygiams (visom prasmėm).
Aš baisiau už žmoną Giltinę, mielasis.

Iki pasimatymo.

Mergaitės šoka užsiklodamos blakstienom.
Jaukiais namų kvapais išpuoštus plaukus pakedena.
Trys ketvirtinės –
dešimt minučių.
Sapnas byra mums į rieškutes.
Nugaroje pražysta sodas.

Tautos atsikraustė.

Mergaitės myli pokerį
ir rūko cigarus.
Ilgi nagai, mažiau ilgi –
sijonai.
Jums jau nebeprireiks ir kabelinės,
didžiai gerbiami kapeleonai.
Šilko keliais jau seniai nuėjom. Geišoms per galvas.

Šilkiniais keliais.

O jos vis šoka – narkomanės –
Blakstienom užsikloja ir išžagina Tavuosius
košmarus.


***

Mažos spyruoklės
į sapną, į sapną.
Sapne – raudoni nagai
į odą, į odą.
Giliai įtrauktas oras. Gyvenimo avanscena.
Šimtas vienas dalmatinas sieloje.
Į ugnį, į ugnį
kol dar neištekėjai. Neišlašėjai. Popieriun.
Kūno brakonieriaus naujas lobis –
sielos aikčiojanti tuštuma.
Blaususis ateities fonas – apsidergus pažadėta ramuma (prieš audrą.)
Juodom kopėtėlėm
tik aukštyn, tik aukštyn.
O dabar, kolegos,
po stalu.


***

šalto mėnesio „labanakt“
išspjauna likusias ir prarastas makrosekundes.
lyja saulėm. jau dabar ir sniegas tirpsta tarp vokų.
mėlynais takais jiems laimę radusių.
o mes vėl žingsniais link taksi.
ir vėl į kitą naktį, saloną, miestą, meilę, save.
nors, mielas drauge, juk žinai, kuo viskas baigias...
pasirinkimų aibė čia siaura
– ir skruostai rausta –
po du šimtus ir dobilų.


***

Mane audros apkaišydavo žaibais kasnakt,
o prasirūkę traukiniai traukdavo smaluotas lopšines.
Žmogėdros,
nekaltai pasivadinę žuvėdrom,
išklausydavo gyvenimą,
kai jis, iš telenovelių prisigaudęs kvailystės,
ėmė priekabiaut.
Prie manęs.
Dar su rūtom plaukuose.
Ir tik po vieno šimto metų.
Įsimylėjau.
Sunkvežiminio gyvenimo vairuotoją.
Jis rūkė daug ir būdavo arčiau žemės
nei aš.
Tebemyliu jį.
Rytais
aš į jį išmainydavau sapnuojamą, žalių akių raganių.
Ir likus lygiai
keturiasdešimt aštuoniems
laikrodžio
dūžiams
lig mano
du-
kart
po devynerius metus, jis
nebepabudo.
Mano gyvenimo šoferis...


***

Už raudono miško šūviais baigias jausmas.
Viso gero, buvo malonu.
Pobūvis dabar jau sangrąžinis būtajame kartiniame laike,
Dabar – namo.

Pusilgis a transkripcijos griaučiuos pūva ir
iš už pievos
nusileidžia lietus.
Pabandyk pašokt, jei dar nebaisu.
Dainuoti mirusiam į delną ir jame paskęst.
Bėgiai tyla,
o degantys lašai parvilioja į namus.

O ko daugiau?!
Po dainų ir šokių – visada lietus.

..::Vartotojų komentarai::..