Vyksmas
Petro Cvirkos literatūros premija – Gasparui Aleksai
Gasparas Aleksa už knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė: publicistika ir 9 novelės “ (2012, leidykla „Kauko laiptai“) įvertintas 11-ąja Petro Cvirkos premija. Tradicinis 36-asis Novelės vakaras Veliuonoje, surengtas Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, Veliuonos seniūnijos bei kultūros centro, P. Cvirkos memorialinės sodybos-muziejaus, spinduliavo nepaprasta šiluma ir, anot bibliotekos direktorės Nijolės Masiulienės, išsiskyrė nuoširdumu bei džiaugsmingumu.
|
Rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Donaldas Kajokas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys, pristatydamas knygą, atkreipė dėmesį būtent į eseistinio pasakojimo nuoširdumą ir subtilias noveles, alsuojančias veliuoniškių dvasia bei kalba, tekstus palygindamas su Antono Čechovo laiškais.
Šio veliuoniškio, po daugelio metų nuo bruko sugrįžusio į gimtąsias vietas, pamąstymai apie valstybės, jos žmonių kasdienybę poetizmų neperkrauta kalba, paprastai, tarsi su savimi, lyg su šalia ar už Didžiųjų Vartų gyvenančiaisiais, taiklumu, įžvalgumu, pastabumu, atvirumu, realizmu, drąsa šnekėti apie votis ir sopulius, dvasines ir fizines negales primena P. Cvirkos „Kasdienes istorijas“. Ne tik „Žemę maitintoją“. Žemę, kurioje šaknis suleidęs ir pats G. Aleksa, kurios gyvybės syvais teka galvojimas apie chaoso laikinumą, apie šviesą, amžinąjį Prisikėlimo aukurą: „Stoviu savo sode ir žinau: čia mano Paryžius, Roma, Niujorkas, čia Vatikanas ir Šventoji žemė.
Šios akimirkos skirtos naujoms idėjoms rastis. Tai katarsio būsena, kurią galbūt jautė mano tėvai, užmegzdami manąją gyvybę, ir kurią galbūt patirsiu aš, kai būsiu pašauktas išeiti į Visatos sodus.“
Novelės vakaras prasidėjo prie ąžuolo skulptūros-rodyklės ties kelio Kaunas-Jurbarkas posūkiu į Klangius, į P. Cvirkos memorialinę sodybą-muziejų. Svečius iš Kauno, Vilniaus, Kelmės ir Veliuonos sutiko miestelio seniūnas Egidijus Mikšta, Jurbarko rajono viešosios bibliotekos direktorė N. Masiulienė ir Veliuonos bendruomenės ,,Junigeda“ vadovas Dalius Aleksandravičius. Muziejuje rašytojus Vladą Kalvaitį, G. Aleksą, Vytautą Račicką, Gintarę Adomaitytę ir kultūrologą Marių Kraptavičių, Kelmės literatų klubo „Vieversys“ prezidentą, poetą Viktorą Gulbiną šviežiai suspaustu sūriu, pyragėliais ir kvapnia arbata vaišino P. Cvirkos dukterėčia Kristina Ragaliauskienė. Iš muziejaus rašytojai nuvyko į Veliuonos kapines, uždegė žvakelių ant rašytojo motinos ir tėvo kapo.
Prozos skaitymus kultūros namuose žavingai, šmaikščiai vedė rašytoja, Seimo narė Dalia Teišerskytė. Juoktasi vos ne iki ašarų, nes ir tekstai, kuriuos skaitė G. Adomaitytė, V. Kalvaitis, G. Aleksa, V. Račickas, V. Šoblinskaitė, D. Kajokas, J. Gimberis, buvo kupini humoro, žaismingi, gyvi.
Kai Jurbarko rajono meras Ričardas Juška perskaitė Jurbarko rajono savivaldybės sprendimą ir paskelbė laureatą, o kartu su Daura Giedraitiene, savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vedėja, G. Aleksai užrišo laureato juostą, prasidėjo sveikinimų banga. Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas Artūras Stanevičius neatsidžiaugė: ,,Tiek daug nuoširdžių tekstų apie Meilę seniai begirdėjau.“ Aktorė Olita Dautartaitė vakarą užbaigė subtilia G. Aleksos novele ,,Vidinis balsas meluoja retai“. „Nemuno“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė pristatė „Kauko laiptų“ išleistą naujausią Violetos Šoblinskaitės-Aleksos novelių rinkinį „Tyruliukuose viskas gerai“ (2012) ir rašytojo, 2009 m. P. Cvirkos premijos, 2012 m. Žemaitės ir Liudo Dovydėno premijų laureato V. Kalvaičio novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“, kitas šio autoriaus knygas bei G. Aleksos leidinius.
|
|
Prie laureato pasodinto ąžuoliuko.
|
Po apdovanojimo ceremonijos P. Cvirkos literatūros premijos laureatų ąžuolyne G. Aleksa pasodino jau vienuoliktą ąžuolą. Saulei gęstant kunigo A. Stanevičiaus palaiminti renginio dalyviai pasimeldė ir padainavo. Meras R. Juška ir seniūnas E. Mikšta didžiuojasi, jog veliuoniškiai – puikūs žmonės, moka puoselėti kultūrą.
Vienas jų – G. Aleksa, kuris, pasak V. Rudžiansko „ne tik geografiškai arti P. Cvirkos – jame plevena ta pati veliuoniškiams būdinga dvasia. Ir labai svarbu, kad (esu) liudininkas: gana dažnai įvairiausiuose literatūriniuose sambūriuose šis žmogus liudija P. Cvirkos reikšmę lietuviškajai prozai. Sutinku, tiesiogiai tai nesusiję su knyga, tačiau toks argumentas, manau, galėtų neutralizuoti skeptikus, kurie dvejoja: „Ar tai gerai, ar tai gražu saviškį apdovanoti?“ Esu įsitikinęs, kad gražu, kai jis to nusipelno, todėl nepaisydamas įvairiausių dvejonių tvirtai siūlau šįkart nepražiūrėti. „Žiogas žvirblį medžiojo“ nėra vertas išlygų rinkinys.“
Kristina BAČIULIENĖ
Gražinos Viktorijos PETROŠIENĖS nuotraukos
