Nemuno svetainė
Apie duobes ir santaką
|
Ruduo... Fontanai mieste jau išjungti, pasimatymus mieliau skiriame šiltose ir jaukiose kavinukėse prie puodelio arbatos ar kavos. Mes redakcijoje taip pat turime kampelį, vėsų karštomis vasaros dienomis ir kiek šaltoką darganotu oru, bet jaukų, sklidiną archajiškos atmosferos, senais, kelis dešimtmečius menančiais renginių ir parodų plakatais ir nuotraukomis „nutapetuotomis“ sienomis, mėgstamą tiek mūsų pačių, tiek „Nemuno“ bičiulių. Dažnai išėjus naujam savaitraščio numeriui čia užsuka mūsų autoriai, rašantis jaunimas, meno žmonės. Tuomet diskusijos užsiplieskia ilgam. Va ir gimė idėja rudens ir žiemos popietėmis pasikviesti į svetainę pašnekovų, kuriems klausimų galėtų užduoti ir mūsų skaitytojai. Tradiciškai, kaip ir į pasimatymus prie fontano, kviesime tiek valdininkus ar verslo žmones, tiek menininkus, tačiau pokalbis visuomet suksis apie kultūrą.
Šį kartą į svetainę mielai užsuko Kauno miesto tarybos narys, kultūros komiteto pirmininkas Aušrys KRIŠČIŪNAS. Kadangi nespėjome svečiui paruošti skaitytojų klausimų, šį kartą vadavomės savaisiais.
– Kaunas ir duobės. Pastaraisiais metais šie žodžiai tapo beveik sinonimais tiek spaudoje, tiek mūsų pokalbiuose. Bet štai vieną didelę „duobę“, Kauno Dramos teatro (dabar jau tapusio Nacionaliniu teatru) Didžiosios scenos remontą, nepaisant visų krizių, pavyko sėkmingai „užtaisyti“. Tuo visi labai džiaugiamės. Kokią kitą gilią kultūrinę duobę Kaunui reikėtų skubiai užlyginti?
– Pirmiausia taisytina ir giliausia duobė – tai ne koks konkretus, materialus ar fizinis faktas: kažkur leidžia stogas, Kaune nėra galerijos ar kita – ne tai... Didžiausia bėda, kad Kaune esančios kūrybinės sąjungos ganėtinai politizuotos ir šiek tiek egoistiškos. Kai vyksta „auksinės kraitelės“ dalybos, biudžeto svarstymas, tarp menininkų, jų atstovybių, nėra solidarumo. Susidaro įspūdis, kad architektas nesutaria su fotografu, fotografas nemyli rašytojų, poetas nesiklauso skulptoriaus... Niekuomet neteko girdėti, kad kūrybinės organizacijos X atstovai, išklausę situaciją, sakytų: „Mat jį velniai, tų pinigų šiemet tikrai labiau reikia organizacijai Z, mes pakentėsim. Solidarumo trūkumas, atskirtis ir yra ta didžioji DUOBĖ! Mano supratimu, menininkai turi palaikyti vieni kitus. Tačiau politikavimas tikrai trukdo. Jo mene neturėtų būti. Tai visiškai nedera, kai kūrybinių organizacijų vadovai dalyvauja viename ar kitame politiniame judėjime. Nors labai gerbiu Algirdą Kaušpėdą... arba pavyzdžiui – garbaus universiteto dekanė Ina Pukelytė... Sakote, menininkai vienijasi – Kauno meno taryba, Kauno meno asociacija. Man tai primena kolchozus, kai dirba visi, o derlių dalija pirmininkas. Beje, tos organizacijos sako atstovaujančios visiems kūrėjams, bet, sutikite, ne visi menininkai yra jų nariai. Kaip lyginti šitą duobę? Kartojuosi – stinga susikalbėjimo. Kūrybinių organizacijų vadovai – ne kokie dievai Olimpe... Nesmagu girdėti, kai Meno taryba kaltina mus, kad nesusitinkame, nediskutuojame. Ne kartą patys prašėmės į posėdžius, nes norime girdėti ir žinoti visas problemas. Ne visuomet sulaukiame geranoriško atsako.
– O jūsų vadovaujamas komitetas nepolitizuotas?
– Išties jame atstovaujamos įvairios partijos. Tačiau jau pirmame posėdyje sakiau, kad komiteto darbe mums svarbiausia kultūra, menas, Kauno dvasinis lygmuo. Palyginti su kitais komitetais, mums sekasi gerai, nepolitikuojame, o diskusijose, kartais ir aštriose, gimsta gerų sprendimų.
– O kaip dėl Kultūros ir turizmo skyrių sujungimo, kuriam tikrai labai priešinosi menininkai? Ar iš šių jungtuvių jau matyti kokių rezultatų? Interviu mūsų savaitraštyje Miesto kultūros ir turizmo skyriaus plėtros vedėjas Albinas Vilčinskas akcentavo, kad jų skyrius – labiau vykdytojai, o miesto kultūros strategiją ir programą diriguoja Taryba.
– Albinas šaunuolis, bet tegu nevengia atsakomybės (juokiasi). Jų skyriuje dirba ekspertų grupės, kurios irgi taria svarų žodį. Vienintelis rezultatas jau aiškus – tai finansinis, pinigų sutaupyta. Sumažintas biurokratinis aparatas, o veikla tikrai nenuslopo. Dėl viso kito sunku kalbėti – matysime po metų kitų. Niekada nežinojau, ką veikia tas Turizmo skyrius... Tikriausiai jau neįsivaizduojame, kad turizmas – tai kuprinę ant pečių ir pirmyn. Šiandien Kaunas lankomas kultūrinių turistų. Turime išmokti skleisti gerą jo įvaizdį – apie lankytinas miesto vietas, apie nuostabų senamiestį, puikius čia esančius viešbučius, Vytauto Didžiojo karo, M. K. Čiurlionio muziejus... Turime puikų oro uostą, ar panaudojame? Man, kaip vilniečiui, kartais juokinga, kai mėginama supriešinti šiuos miestus. Priešpriešos nėra ir negali būti. Mus skiria tik šimtas kilometrų. Vilnius istorijos vingiuose labiau nukentėjęs, buvo sugriautas. O Kaunas unikalus, išlaikęs tradicijas, prieškaryje atgimęs kaip Feniksas. Kultūrinis Kaunas – tai miestas su Laisvės alėja ir jos architektūra, su Zikaro „Laisve“, Karo muziejumi, Ąžuolynu... O fortai! Man patinka VI, IX. Čia sumanius gerą projektą tikrai galima pritraukti turistų. Vieninteliai Baltijos šalyse veikiantys funikulieriai. Ir juos reikia pasitelkti kuriant miesto įvaizdį, tuo labiau kad yra skirta lėšų Prisikėlimo bažnyčios, į kurią keliamės funikulieriumi, teritorijai sutvarkyti. Aišku, gal jų kiek ir per mažai.
– Kur dar krypsta žvilgsnis Kaune, jeigu galėtumėte ką nors keisti?
– Tai SANTAKA. Nuostabi vieta, kurią skalauja dvi didžiausios mūsų upės. Dabar ji kažkokia be akcento, neįprasminta. Tie negrabiai asfaltuoti takeliai, kuriais išeiname pasivaikščioti ar išvedame savo augintinius... Manau, tai būtų labai tinkama vieta muziejui po atviru dangumi. Kad ir su mūsų senųjų pilių prie Nemuno juostos maketais. Eini nuo Kauno pilies link susiliejimo (vis baiminuosi, kad upės nuskalaus per laiką krantus) ir dairaisi po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją makete. Dabar jaunimui taip ir neaišku – buvo ji ar tai tik graži pasaka. Ir pramogų zona, aišku, reikalinga.
– Taryboje jau patvirtinti pagrindiniai miesto renginiai 2013-2015 m. Ar galite trumpai juos apžvelgti, gal yra kokių naujienų? O gal vėl kokia užslėpta bombelė, kaip Napoleono žygio paminėjimas, sukėlęs tiek diskusijų?
– Na, dėl minėto renginio sunku diskutuoti. Gal išties trūko susikalbėjimo, gal viskas per greitai. O planuose liko tradiciniai, žiūrovų pamėgti ir įvertinti miesto renginiai ir festivaliai. Iš toliau prie svarbesnių atkeltas studentų festivalis „Rafes“. Manau, Kaunui, jaunimo ir studentų miestui, tai tikrai svarbu. Bet apie renginius, nes jų labai daug, vertėtų pakalbėti atskirai.
– Dėkojame.
Kalbėjosi ir fotografavo Gražina Viktorija PETROŠIENĖ
