Tapatumo teritorijos
Benediktinių dvaras
|
Artėja vasara, todėl mes vis dažniau prisiminsime dvarus. Jie žymės stoteles mūsų kelionių maršrutuose, vilios savo praeities istorijomis ir kvies atrasti, kas dar neprarasta. Šį kartą nekalbėsime apie paveldosaugos problemas, nes jų yra begalė, tačiau pakviesime į vieną pakaunėje stūksantį dvarelį, kuris šiuo atveju taps visų Lietuvos dvarų simboliu.
Kačiūniškės dvaras dabar stovi tuščias, nes vis dar neišspręstos tam tikros nuosavybės problemos. Jis nesugriuvęs, kaip yra nutikę ne vienam apleistam architektūriniam paminklui, bet kol kas ir neprižiūrimas, nenaudojamas bei neišnaudojamas taip, kaip galėtų būti. Žodžiu, „tipinis“ dvaras, kuriam reikia globos ir deramo dėmesio.
Todėl labai džiugu, kad, atsižvelgiant į meno ir kultūros bei kultūrinio turizmo plėtros Kauno rajone potencialą, įsteigta viešoji įstaiga „Kačiūniškės dvaras“. O tai reiškia, jog atsirado iniciatorių, norinčių čia skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą, pritraukti investicijas, atstatyti ir išsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą ateinančioms kartoms, sudaryti sąlygas mums visa tai pažinti ir naudotis.
Ateities vizijose Kačiūniškės dvaras turėtų tapti Nevėžio pakrantės dvarų grandinės dalimi ir pamažu įsilieti į pažintinę Raudondvario bei Žemaitkiemio (Babtyno) dvarų trasą – turistų srautams dvaro kompleksas taptų tarpine stotele pakeliui iš Raudondvario dvaro Nevėžio pakrante link Žemaitkiemio dvaro, arba, atvirkščiai, iš Žemaitkiemio Raudondvario link. Štai jums ir nesudėtingas vienos saulėtos vasaros dienos maršrutas.
Dvare ketinama įrengti kompleksą, kurį sudarytų apžvalgos bokštas, konferencijų-seminarų salė, svečių namai, senovinių valčių ir upinių žvejybos reikmenų muziejus, turistinės stovyklos aptarnavimo centras. Na, o visa kita veikla priklausytų nuo organizatorių fantazijos. Dvaras virstų dar vienu traukos tašku kauniečiams ir iš toliau atvykstantiems svečiams.
|
Istorija
Tam, kad išvydę pastatą matytume ne tik jo sienas ir langus, reikia pasidomėti, koks jis buvo anksčiau, kokio gyvenimo skonį į save sugėrė. Šiuo atveju, regis, ramaus ir tyro.
Šiek tiek neįprasto Kačiūniškės dvarelio, jei norėsite aplankyti, reikės paieškoti tolėliau nuo didžiųjų kelių ant Nevėžio kranto. O neįprastas jis dėl to, kad buvo pastatytas ne kokių pasiturinčių dvarininkų ar grafų, o kuklių vienuolių benediktinių. Šiandien vienintelė senąjį vienuolyną menanti sesuo Laurencija prisimena pasakojimus, kaip sunkiai šis dvaras buvo statomas: „Seserys pasninkaudavo ir statydavo rūmus, o aplinkiniai apkalbėdavo, kad jos ne kokią prieglaudą, o sau dvarą renčiasi. Tačiau tai buvo kapeliono iniciatyva.“ 1929 m. kanauninkas Juozas Meškauskas čia tikrai įsteigė vienuolių rezidenciją, kurioje vėliau pats negyveno, tik lankėsi.
Po pirmųjų Vaitiekaus ir Brunono misijų prabėgo net keturi šimtmečiai, kol šv. Benedikto sūnūs pagaliau nuolatinai įsikūrė krikštą priėmusioje Lietuvoje. 1386 m. Krokuvoje lankęsis ir čia pasikrikštijęs kunigaikštis Vytautas susipažino su netoli Krokuvos esančio Tynieco vienuolyno abatu, pakvietė benediktinus įsikurti Lietuvoje ir dovanojo jiems gimtąją Senųjų Trakų pilį (manoma, jog bažnyčios zakristija buvo perstatyta iš kunigaikščio Kęstučio pirties). Taip benediktinai atsidūrė Lietuvoje. Vėliau Vytautas suteikė vienuolynui materialinio aprūpinimo privilegijas, taigi vienuoliai galėjo kukliai, bet užtikrintai gyventi. Senųjų Trakų abatija buvo vienintelis benediktinų vienuolynas Lietuvoje iki pat XVII a. antrosios pusės, kai kontempliatyvių vyrų vienuolijų ėmė gausėti ir plisti kituose regionuose.
Dar 1415 m. Vytauto žmona ketino steigti Lietuvoje ir moterų (spėjama, benediktinių) vienuolyną, bet pirmosios benediktinės į Lietuvą atvyko tik XVI a. pabaigoje. Garsaus ir pamaldaus Lietuvos didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1591 m. įsteigtas vienuolynas Nesvyžiuje tapo motininiu Lietuvos benediktinių centru.
|
|
Kristaus nuotaka Įžadų šventėje.
|
Devynios iš Nesvyžiaus atvykusios seserys benediktinės 1627 m. įsikūrė mažame mediniame namelyje netoli apleistos Šv. Mikalojaus bažnytėlės Kaune. Praėjus beveik dviem šimtmečiams buvo pastatytas ir gana erdvus vienuolynas, kuriame jos gyveno visiškai užsidariusios nuo pasaulio ir pasišventusios maldai. Septynis kartus per dieną ir vidury nakties seserys giedojo liturgines benediktinių valandas, siuvo ir siuvinėjo bažnytinių apeigų rūbus, dirbo daržuose ir uoliai prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlę.
Kaune įsikūrusioms benediktinėms apie XIX a. vidurį priklausė trys dvarai: Petrašiūnų, Paštuvos ir Sudvojiškių. Tačiau į valdžią atėjus Rusijos carui Nikolajui I, imta uždarinėti katalikų bažnyčias ir vienuolynus. Taip 1842 m. valdžios rankose atsidūrė ir benediktinių dvarai. Vis dėlto po poros metų vienuolėms už nusavintą turtą buvo skirta „ugodija“ – po 100-150 dešimtinių žemės. Kauno benediktinių vienuolynui atiteko Paštuvos bajorkiemis, o 1848 m. – ir Kačiūniškės palivarko plotas, kurį anksčiau valdžia buvo nusavinusi iš Kauno tėvų karmelitų vienuolyno. Taip seserys benediktinės įsikūrė mūsų minimoje vietoje.
Deja, po 1863 m. sukilimo vienuolystę vėl imta persekioti ir guiti: uždarinėti vienuolynai, uždrausta rengti kandidatus į vienuolius. Vienuolynai paprasčiausiai turėjo išnykti. Kalbintoji sesuo prisimena, kaip norėdamos pergudrauti caro pakalikus seserys benediktinės mirusias vienuoles laidodavo po bažnyčia, o vietoj jų priimdavo naujas nares ir suteikdavo joms mirusiųjų vardus. Valdininkai tik stebėdavosi, kaip seserys gali taip ilgai gyventi.
Labai įdomu, jog ši vienuolynams priklausiusi Kačiūniškės dvaro žemė vienu metu buvo perduota rusakalbiams gyventojams ir pavadinta... Maskva. Likusi žemės dalis, laimei, liko vienuolių žinioje. Tuomet čia buvo vis kas nors auginama ir siunčiama benediktinių vienuolynui Kaune. 1913 m. vienuolių ūkio inventoriaus knygoje minimos 25 melžiamos ir 9 nemelžiamos karvės, 10 arklių, 26 kiaulės, 14 avių ir 26 vištos. Žodžiu, vienuolės buvo tikros ūkininkės.
1926-1929 m. jos dvaro žemes nuomojo pusininkams, kurie dirbo ūkyje, ir pasilikdavo sau pusę derliaus. Tačiau galiausiai vienuolės šiose žemėse ėmė visiškai savarankiškai šeimininkauti. Kačiūniškės dvaro sodybą sudarė du kiemai, vienuolių užveistas sodas, dešimt trobelių ir kapinės. Seniausias iš ūkinių pastatų, pastatytas XIX a. viduryje, buvo medinė klėtis su dviem kambariais ir priesvirniu. Vienuolės turėjo kuliamąją mašiną, javams ir linams pjauti skirtas mašinas, penkių rūšių plūgus, lėkštines akėčias ir kito žemės ūkio inventoriaus. Kitokiems darbams įsigytos audimo staklės, mostuvai, verpimo rateliai, kuriais darbavosi audėjos. Visa tai aiškiai liudija, kad vienuolės buvo gerokai nutolusios nuo pasyvios kontempliacijos ir gana sunkiai plušo. Didelių turtų pelnyti gal ir nepavykdavo, tačiau pakakdavo ir dvare apsistojusioms vienuolėms, ir dar siuntiniams į Kauną.
Na, bet laikas pakalbėti apie patį dvaro pastatą. Pagal architekto M. Grubliausko projektą 1929 m. buvo pastatyti dviejų aukštų eklektikos stiliaus rūmai su kuorais puoštu bokštu. Sienų karnizus ir jonikus virš koplyčios bei antro aukšto bokšto langų puošė šv. Benedikto kryžiai, šiek tiek besiskiriantys nuo mums įprastų. 1931 m. dvare atsirado daugiau ūkinių pastatų: mūrinis dviejų aukštų su požemiu tarnų namas, klojimas, kiaulidė, medinė daržinė. Šiuo metu nuvykę galėsite apžiūrėti tik rūmus, tarnų namą ir svirną.
Vienuolės įsikūrė naujuosiuose rūmuose. Pirmame aukšte buvo įrengta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplyčia, trys kambariai ir vonia, antrame – vonia ir penki kambariai, trečiame aukšte – pastogės ir laipteliai į bokštą. Vonia tais laikais vienuolėms buvo prabangos ženklas, todėl sesuo Laurencija iki šiol pamena, kaip kaitindavo vandenį kapelionui atvykus.
|
|
Kačiūniškės dvaro seserys benediktinės.
|
Koplyčios ir kambarių sienos buvo išdažytos tautinių audinių ornamentais. Koplyčioje kabėjo renesanso dailininko ir architekto Rafaelio paveikslo „Siksto madona“ reprodukcija, o penki patalpą juosiantys langai pagaminti iš želatininio vitražo.
Aplink dvarą driekėsi sodas, kuriam augalai buvo gabenami iš užsienio. Dvaras įspūdingai atrodo ir šiandien, bet kaip jis baltavo dvylikos šimtamečių liepų (sako, buvo tokių, kurios tris šimtmečius vešėjo), šimtų obelų, kriaušių, vyšnių ir trešnių, slyvų, serbentų ir agrastų krūmų apsuptyje, sunku ir įsivaizduoti. Sodo būta išties prabangaus – tarpukariu jis įvertintas net 15 000 litų. Tačiau vertingiausia tai, kas pinigais neįkainojama.
Sesuo Laurencija prisimena, kaip per Nevėžį vienuolės keldavosi valtele. Taip jas pasiekdavo ir Mišių aukoti bei išpažinčių išklausyti atvykdavęs Raudondvario parapijai paskirtas klebonas.
Nuo 1926 m. seserys benediktinės turėjo imtis ne tik kontempliatyvios, bet ir apaštalinės veiklos. Vietoj liturginių benediktinių valandų jos ėmė kalbėti Romos brevijorių, pakeitė senuosius nepatogius rūbus. Kaune vienuolyno centriniuose namuose buvo bažnytinių rūbų ir paprastų drabužių siuvykla, o šalia veikė siuvimo kursai. Benediktinės visada gyveno kukliai, todėl turėdavo tik po vieną vienuoliškų drabužių komplektą, su kuriuo ir buvo laidojamos. Vienuolės griežtai laikėsi nuostatos, kad aprangą gali siūti tik vienuolijai priklausančios seserys, o iškarpas perduodavo viena kitai. Šalia tiesioginės jos imdavosi ir įvairiausios kitokios veiklos: vargonavo, dirbo vaikų darželiuose, prieglaudose, dėstė tikybą pradžios mokyklose.
Į Kačiūniškės dvarą kai kurios vienuolės iš svetur atvykdavo pailsėti, tačiau kartu ir ūkyje pasidarbuodavo. Archyvinėse nuotraukose matyti, kaip jos prižiūrėdavo vaikus, kurie, matyt, į dvarą susirinkdavo iš aplinkinių kaimų. Vienu metu paprastai čia dirbdavo keturios ar penkios seserys. Vilkėdamos šviesius lauko darbams skirtus abitus, prižiūrėjo daržą, rūpinosi sodu, kuriame augo iš užsienio atvežti obelų sodinukai. Net buvo svarstoma čia įkurti žemės ūkio mokyklą, bet planus sujaukė Antrasis pasaulinis karas.
Sovietmečiu Kačiūniškės dvaras staiga virto kolūkiu „Kelias į komunizmą“ (kažin ar būtų įmanoma ką baisesnio tokioje sakralioje vietoje sugalvoti), vėliau – Žemės ūkio elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutu-eksperimentiniu ūkiu. Čia veikė pieninė, rūsyje – skalbykla, o keliuose kambariuose gyveno kolūkiečiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jame liko kelios būsto neturinčios šeimos.
Dabar siekiama atgaivinti sakralinę paskirtį turėjusį dvarą, įkurti muziejų ir kamerinių koncertų erdves, atverti dvarą lankytojams bei meno kūrėjams.
Kvepalai
|
Visa tai, tikėkimės, įvyks ne tokioje tolimoje ateityje. O kol kas dvaras garsinamas net kuriant ypatingus kvepalus. Neseniai pristatytas istorinis kvapas, kurio „reklaminiu veidu“ galbūt ateityje taps buvusi vienuolė benediktinė ir menininkė Skaidra Jančaitė. Kvepalų, eterinių aliejų, smilkalų ir dervų istorijos šaknys siekia Biblijos laikus. Svaiginamų kvapų aprašymų randame testamentuose, todėl sukurti jie ne tik žadina mūsų pojūčius, bet ir gaivina istorinę atmintį. Kačiūniškės benediktinių vienuolynas aktorių ir parfumerį Aistį Mickevičių įkvėpė atkurti istorinį dvaro kvapą. „Rojaus kvapas“ – tai istorija ant jūsų riešo. Unikalus, individualus ir autentiškas dvelksmas iš praeities.
„Odor Paradisi by Kaciuniskes Manor“ skleidžiasi ajerų, gintaro, serenčių, bičių vaško, juodųjų serbentų aromatai. Šie kvepalai – universalus ir efemeriškas meno kūrinys, skirtas ne tik kvepintis, bet ir tyrinėti. „Kvapas nepasižymi atpažįstamumu, nėra „mielas“, su juo reikia apsiprasti, daug kartų uostyti, būti kartu ilgesnį laiką, kad pajustum, kaip viena po kitos išsilukštena „vis kita nata“. Kvapas jus nugramzdina. Ir primena ne „malonumų Rojų“, o kelionę į Rojų per meditaciją“, – taip šį aromatą pristato kūrėjai.
Važinėdamiesi po Kauno apylinkes nepamirškite benediktinių žemių ir jų puoselėto dvaro. Tokių ypatingą aurą išsaugojusiųjų vietų Lietuvoje tikrai nedaug.
Pagal viešosios įstaigos „Kačiūniškės dvaras“ archyvinę medžiagą parengė Audronė MEŠKAUSKAITĖ
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų