Tiltai
Moters seksualinio
identiteto kaita lietuvių filmuose
Donata JUŠKELYTĖ
Lietuvių kino kritikai Laima Kreivytė ir Saulius Macaitis apie moteris lietuvių kine kalbėjo kaip apie blankius šešėlius, kuriuos užgožė ryškūs vyrų personažai. Moterys geriausiuose lietuviškuose vaidybiniuose filmuose ilgą laiką buvo vaizduojamos kaip pasyvios aukos. Ar iš tikrųjų tik toks nebylus moters-aukos vaidmuo dominavo, o gal ir dabar tebevyrauja lietuvių kinematografijoje? Pabandykime demistifikuoti moteriško identiteto trūkumą sovietiniame ir nepriklausomame lietuvių kine. Paieškokime takoskyros, kuomet moters vaizdavimas tampa atviresnis, aktyvesnis, diskursyvesnis bei seksualesnis. Pasistenkime suvokti, kieno žvilgsniui lietuvių kine atstovauja kameros akis ir kaip kinta moters vaizdavimas priklausomai nuo politinio konteksto ir filmo tematikos.
Moteris ir bausmės troškimas baudžiavos gadynėje
Sovietmečiu lietuvių kine dominavo baudžiavos, pokario ar tiesiog lietuviško kaimo realijų temos. Pagrindiniai ideologiniai konfliktai vykdavo tarp baudžiauninkų ir ponų arba tarp miško brolių (sovietmečiu vadinamų banditais) ir komunistinio rytojaus kūrėjų. Toks klasių susipriešinamas buvo palankiai vertinamas ir ano meto komunistinės ideologijos. O kaip tokiame propagandiniame kontekste vaizduota moteris?
Pagal Juozo Tumo Vaižganto romaną „Dėdės ir dėdienės“ sukurtame režisieriaus Algirdo Dausos filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1970 m.), nenutolstant nuo baudžiavinės tematikos, pabrėžiami melodraminiai siužeto akcentai (Geišės, Severiutės ir Mykoliuko meilės trikampis). Dominuoja aktyvusis dėdė Geišė (aktorius Balys Bratkauskas), tuo metu dėdienės Severiutės (aktorė Danutė Krištopaitytė) vaidmuo simbolizuoja „tą prakeiktą nuolankumą“ ir visišką pasyvumą. Žvelgiant iš feministinės psichoanalizės perspektyvos, moteris čia pasiduoda aktyviai ir valdingai vyro valiai. Šią vyrišką galią gerai iliustruoja sadomazochistinė scena kurioje Geišė plaka ir tuo pačiu metu bučiuoja Severiutę. Moters seksualumas čia tarsi identifikuojamas per prievartą ir pažeminimą, o rimbas įkūnija vyrišką galią ir aktyvumą.
Kritikas S. Macaitis akcentuoja ir kitų šio filmo personažų „žalingą nuolankumą“. Smuikininkas Mykoliukas, mažakalbis ir pasyvus personažas, nekovoja už mylimos merginos meilę. Taigi negalime kabėti tik apie moteriškosios lyties pasyvumą. Filme plakamos ne tik dailios merginos, bet ir nepaklusnūs darbininkai vyrai. Tik kai už paleistuvavimą baudžiamas vyras, jis išlieka anonimiškas, jo veido mes nematome. O kai šventoriuje už tą patį prasižengimą baudžiama mergina, jos pasmerkimas visaip pabrėžiamas – jai ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, praeiviai smerkia nusidėjėlę žodžiais, žvilgsniais ir kirčiais.
Šiame kontekste įdomu prisiminti kitą baudžiavinio laikotarpio plakimo filosofiją gerai įkūnijusį epizodą iš pirmosios Raimondo Vabalo filmo „Akmuo ant akmens“ (1971) novelės. Šią filmo dalį S. Macaitis pavadino šalta ir statiška. Statiškumu ir dekoratyvumu lietuvių kino kritikai linkę įvardyti ir moterų vaidmenis lietuvių kine. Tačiau šiame filme aktorės Eugenijos Pleškytės suvaidinta našlė tikrai nėra nei pasyvi, nei statiška. Plakimo scenoje ji elegantiškai ir su humoru mėgaujasi patiriamu skausmu, suteikdama savo herojei moteriško ir neatvirai demonstruojamo subtilaus seksualumo.
Nuo politinių žaidimų izoliuota moteris
Filmuose apie pokario kaimo politinius įvykius dominuoja vyrų pasaulis ir jų žaidimai ginklais. Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) moters vieta taikliai nusakoma Laimono Noreikos suvaidinto herojaus žodžiais: „Ne bobiškas reikalas lysti į politiką.“
A. Dausos bei Almanto Grikevičiaus filme „Jausmai“ (1968) pagrindinis vaidmuo atitenka vyrui Kasparui (aktorius Regimantas Adomaitis), tuo metu moterys miršta per gimdymą, rangosi į svetimo vyro lovą, rezga intrigas bei flirtuoja su kamera. Čia moters įvaizdis kuriamas tradiciškai per jos kūniškumą. Filme vėl dominuoja vyrų personažai. Tačiau jų šešėlyje nelieka buvusi Kasparo mylimoji (dabar jo brolio Andriaus žmona) Agnė (aktorė Regina Paliukaitytė). Ji puikiai suvokia savo moterišką galią ir geba manipuliuoti vyrais. Jai nereikia įrodyti savo moteriškumo gimdant vaikus. Agnė sugeba įsitraukti į politinę kovą ir be ginklų. Vienoje scenoje ji akivaizdžiai flirtuoja su kamera, rodo savo apnuogintas kojas. Toks kūniškumo eksponavimas jai suteikia stiprią seksualinę galią.
„Jausmuose“ nėra atviro nuogo kūno demonstravimo, čia seksualinis moters identitetas konstruojamas pasitelkiant subtilias užuominas, skvarbius žvilgsnius. Janės (aktorė Eugenija Bajorytė) namuose, kai į svečius užsuka Kasparas, ypač juntama erotinė įtampa. Šias scenas galime suvokti ir kaip Kasparo fantazijas, juk žmoną palaidojusiam jaunam vyriškiui trūksta moters.
Kaip straipsnyje apie seksą Lietuvos kine užsimena L. Kreivytė, sovietmečiu seksualumas laikytas silpnumo ženklu. Filme „Niekas nenorėjo mirti“ Ona (aktorė Vija Artmanė) ir Vaitkus ( aktorius Donatas Banionis), besimėgaujantys nesantuokiniais žaidimais, iš karto sukelia įtarimą. Jie paaštrina moters ir vyro santykių vaidmenį ideologinių kovų kontekste. Ona trokšta taikos ir meilės: „Nebus taikos, jei nebučiuosi manęs.“ O ir Vaitkui politika nerūpi, kai boba šalia. Moters seksualumas šiame filme vaizduojamas kaip žalingas ir ideologijai prieštaraujantis veiksnys.
Moteris ir vanduo, arba raganavimas Mažojoje Lietuvoje
Devintajame dešimtmetyje lietuvių kine bandyta ieškoti naujų temų ir gilesnių kontekstų. Baudžiavos ir pokario kaimo tematika jau buvo išsisėmusi. Todėl tokie režisieriai kaip Arūnas Žebriūnas ir Algimantas Puipa įkvėpimo sėmėsi iš vokiečių literatūros bei Mažosios Lietuvos istorijos. Moteris jų filmuose iš tradicinio lietuviško kaimo atkeliauja į naują žemę, prie jūros.
Režisieriaus A. Žebriūno „Kelionėje į rojų“ (1980) moters seksualumas ir lytiškumas formuojasi jau kitokiame politiniame ir kultūriniame kontekste. Čia nemažai įtakos turi vokiškos tradicijos bei pajūrio klimatas. Filmas prasideda skendimo scena, kurioje pasirodo ir fatališka, juodu drabužiu prisidengusi moteris. Filmuose apie baudžiavą moterys dažniausiai buvo apsirengusios šviesiu tautiniu apdaru. Vokiškose žemėse matome raganiškos prigimties moteris.
„Kelionėje į rojų“ supriešinami du skirtingi moterų portretai – nuolankioji lietuvaitė, žvejo Anso Balčiaus (aktorius Algirdas Latėnas) žmona Indrė (aktorė Rimanta Krilavičiūtė) bei tituluota, fatališka vokietė Marta Anker (aktorė Eglė Gabrėnaitė). Iš baimės prieš Martą lenkiasi visi pajūrio gyventojai. Tai moteris, jaučianti savo kūno ir grožio galią. Tokį jos seksualumo suvokimą suformavo vaikystėje patirtas smurtas.
Martos personažas šiame filme liudija apie laisvėjantį moters kūno vaizdavimą. Visiško nuogumo dar vengiama, tačiau maudynių scenose režisierius subtiliai ir estetiškai kuria moters kūno kaip viliojančio ginklo įvaizdį. Socialinis statusas, materialinė padėtis jai leidžia valdyti vyrus ir jais manipuliuoti, o keršto troškimas savotiškai suformuoja herojės seksualinį identitetą. Ragana Marta pražudo pajūrio vyrus, prieš tai juos išlaisvindama.
A. Puipa filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) taip pat pradeda skendimo scena. Vanduo tarsi perbraukia seną moters gyvenimo scenarijų ir suteikia galimybę kurti naują. Moterišką identitetą čia stiprina nuolat gimstantys sūnūs, nes, pasak feminisčių, vyrai moteris pripažįsta tik tuomet, jeigu jos pagimdo sūnų. Šiame filme moters lytiškumas nuolat pabrėžiamas ir kreipiniais – moterie, aš moteris. Vyrų statusas pabrėžiamas išdidžiai tariamais žodžiais: „Visi būsit skrybėlėti, visi būsit vyrai.“ Įdomu pastebėti, kad čia personažai yra bevardžiai, o jų reikšmė labiausiai apibūdinama jų lytimi.
Kitas A. Puipos filmas, sukurtas jau laisvoje Lietuvoje, „Elzė iš Gilijos“ (2001) taip pat nenutolsta nuo pajūrio tematikos. Čia pagrindiniais personažais tampa moterys. Žvejo dukra Elzė (aktorė Eglė Jaselskytė) ir valdinga jos mylimojo Enrikio motina Gryta (aktorė Janina Lapinskaitė) nėra pasyvios aukos. Šiame filme daug kentėjusios moterys yra seksualiai laisvesnės. Kadangi „Elzė iš Gilijos“ sukurta jau nepriklausomoje Lietuvoje, moters kūnas vaizduojamas atviriau. O ir jos seksualumas konstruojamas ne remiantis bausme ir pažeminimu, o noru aktyviai siekti laimės. Filmo pabaigoje Elzė tituluojama garsiausia ir turtingiausia nuotaka pajūryje. Šį statusą merginai suteikia jos drąsa gelbstint skęstančiuosius. Naują virsmą Elzei suteikia vanduo. Vandenyje ji pražudo savo tėvą, tačiau išsilaisvina nuo patriarchalinės priespaudos. Ir galiausiai pagimdo dukrą, o ne sūnų.
Moters nuogumas ir troškimas priklausyti
Ryškiausią proveržį vaizduojant nuogą moters kūną galime įžvelgti R. Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“ (1990), sukurtame pagal Mariaus Katiliškio romaną. Nors filmo siužetas siejasi su tarpukario Lietuvos kaimo realijomis, jo sukūrimo politinis kontekstas yra modernesnis. Tai laikotarpis, kai iš komunistinės priespaudos išsilaisvina ne tik Lietuva, bet ir kinas pamažu atsikrato ankstesnių pančių.
Šiame filme aktorė Nijolė Narmontaitė sukūrė itin ryškų Monikos Dovydienės paveikslą. Nors čia pagrindinis veikėjas yra Tilius Gelažius (aktorius Arvydas Bagdonas), moterų personažai taip pat labai svarbūs. Tilius blaškosi tarp dviejų moterų – nuolankios, tylios kaimo mergaitės Agnės (aktorė Ingrida Mikelionytė) ir valdingos, išsilavinusios didelio ūkio šeimininkės Monikos. Abi konkurentės geba manipuliuoti Tiliumi, pasitelkdamos moterišką žavesį ir seksualumą. Agnė įkūnija nekalto seksualumo įvaizdį, o Monika visiškai atvirai eksponuoja savo kūną, juo mėgaujasi. Ryškiausiai tai parodyta jos maudynių scenoje. Analizuotuose filmuose nuogumas ir seksualumas buvo suvaržytas ideologinių pažiūrų. Vengta rodyti sekso scenas, todėl kamera drovai nusisukdavo, o ekranas užtemdavo, kaip tai buvo daroma klasikiniuose Holivudo filmuose. Dramoje „Miškais ateina ruduo“ nesigėdijama moters kūno, o ir moteris nebijo bausmės už savo neslepiamą seksualumą.
Laisvėjanti moteris susvetimėjusiame pasaulyje
Pastarųjų metų lietuviškuose vaidybiniuose filmuose moterims tenka vis svarbesnis vaidmuo. Daug diskusijų sukėlusį A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimą“ (2007), sukurtą pagal kelias Jurgos Ivanauskaitės knygas, kino kritikė L. Kreivytė net pavadino lietuviško sekso (kompleksų) katalogu. Šiame filme jaučiamas stiprus moterų troškimas pajusti savo lytinį identitetą santykiuose su vyrais, bet jos jaučiasi kompleksuotos ir nevisavertės.
„Nuodėmės užkalbėjimas“ pabrėžia visuomenės susvetimėjimą, degradaciją ir moterų savidestrukciją. Viktorija (aktorė Rasa Samuolytė) ir psichoterapeutė Rita (aktorė Nelė Savičenko) sąmoningai leidžiasi prievartaujamos apleistuose namuose, nes nori pajusti, jog bent šiek tiek yra gyvos. Tai moterys, kurias paliko vyrai. Tačiau jos dar labiau save žemina: „Norėjau išpažint savo nuodėmę, troškau bausmės.“ Vika nori atkeršyti visai vyrų giminei, bet kartu keršija ir sau. Šios moterys šiek tiek primena Larso von Triero filmuose vaizduojamas pagrindines veikėjas („Prieš bangas“, „Antikristas“, „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“).
Šiemet ekranuose pasirodęs kitas A. Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuriame pratęsiama pažintis su J. Ivanauskaitės moteriško pasaulio subtilybėmis, yra tikra atsvara dominuojančiai vyriškai kinematografijai. Pagrindiniai moterų personažai jau nėra tik blankūs ryškių vyrų šešėliai. Šį kartą nublanksta vyriškiai. „Miegančių drugelių tvirtovė“ – tarsi amazonių sala, kurioje vyrams apsilankyti pavojinga. Čia vaizduojamos moterys, kurios apnuogina išniekintus savo kūnus ir sielas. Galbūt šį filmą net būtų galima laikyti feministiniu, bet jo autorystė priklauso vyrui. Taigi galime tik svarstyti, ar režisierius iki galo pažino moteris.
Kiek kitoks žvilgsnis į moters pasaulį ir jos lytiškumą konstruojamas Kristinos Buožytės „Kolekcionierėje“ (2008). Kino kritikė L. Kreivytė šį filmą apibūdina kaip seksą su kamera. Čia pagrindinė veikėja Gailė (aktorė Gabija Ryškuvienė) pasisamdo operatorių (aktorius Marius Jampolskis) filmuoti kiekvieną jos iškrypusios fantazijos padiktuotą poelgį. Gailė susigrąžina emocijas tik užfiksavusi jas kamera ir stebėdama save ekrane. Ji lyg Narcizas mėgaujasi savo atvaizdu. Kamera padeda jai kurti savo lytinį ir seksualinį identitetą. Būtent kamera pažadina merginos jausmus, o savo atvaizdo akumuliavimas tarsi išlaisvina iš emocinio paralyžiaus. Tai moteris be moralės. Gailė laužo visus tabu, permiega su sesers vyru, žaloja gyvūnus, nesilaiko eismo taisyklių lėkdama miesto gatvėmis. Ji bando dirbtinai stimuliuoti savo potyrius, tokiu būdu mėgindama išgyti nuo emocinio paralyžiaus.
P. S. Kadangi į šiuolaikinį lietuvių kiną ateina vis daugiau moterų režisierių, netrukus turėtume sulaukti ir daugiau filmų, kurie leis šį rašinį papildyti naujomis pastabomis.
⇑Į viršų
Donata JUŠKELYTĖ
Lietuvių kino kritikai Laima Kreivytė ir Saulius Macaitis apie moteris lietuvių kine kalbėjo kaip apie blankius šešėlius, kuriuos užgožė ryškūs vyrų personažai. Moterys geriausiuose lietuviškuose vaidybiniuose filmuose ilgą laiką buvo vaizduojamos kaip pasyvios aukos. Ar iš tikrųjų tik toks nebylus moters-aukos vaidmuo dominavo, o gal ir dabar tebevyrauja lietuvių kinematografijoje? Pabandykime demistifikuoti moteriško identiteto trūkumą sovietiniame ir nepriklausomame lietuvių kine. Paieškokime takoskyros, kuomet moters vaizdavimas tampa atviresnis, aktyvesnis, diskursyvesnis bei seksualesnis. Pasistenkime suvokti, kieno žvilgsniui lietuvių kine atstovauja kameros akis ir kaip kinta moters vaizdavimas priklausomai nuo politinio konteksto ir filmo tematikos.
|
|
Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ herojės apnuogina ne tik kūnus, bet ir sielas.
|
Moteris ir bausmės troškimas baudžiavos gadynėje
Sovietmečiu lietuvių kine dominavo baudžiavos, pokario ar tiesiog lietuviško kaimo realijų temos. Pagrindiniai ideologiniai konfliktai vykdavo tarp baudžiauninkų ir ponų arba tarp miško brolių (sovietmečiu vadinamų banditais) ir komunistinio rytojaus kūrėjų. Toks klasių susipriešinamas buvo palankiai vertinamas ir ano meto komunistinės ideologijos. O kaip tokiame propagandiniame kontekste vaizduota moteris?
Pagal Juozo Tumo Vaižganto romaną „Dėdės ir dėdienės“ sukurtame režisieriaus Algirdo Dausos filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1970 m.), nenutolstant nuo baudžiavinės tematikos, pabrėžiami melodraminiai siužeto akcentai (Geišės, Severiutės ir Mykoliuko meilės trikampis). Dominuoja aktyvusis dėdė Geišė (aktorius Balys Bratkauskas), tuo metu dėdienės Severiutės (aktorė Danutė Krištopaitytė) vaidmuo simbolizuoja „tą prakeiktą nuolankumą“ ir visišką pasyvumą. Žvelgiant iš feministinės psichoanalizės perspektyvos, moteris čia pasiduoda aktyviai ir valdingai vyro valiai. Šią vyrišką galią gerai iliustruoja sadomazochistinė scena kurioje Geišė plaka ir tuo pačiu metu bučiuoja Severiutę. Moters seksualumas čia tarsi identifikuojamas per prievartą ir pažeminimą, o rimbas įkūnija vyrišką galią ir aktyvumą.
Kritikas S. Macaitis akcentuoja ir kitų šio filmo personažų „žalingą nuolankumą“. Smuikininkas Mykoliukas, mažakalbis ir pasyvus personažas, nekovoja už mylimos merginos meilę. Taigi negalime kabėti tik apie moteriškosios lyties pasyvumą. Filme plakamos ne tik dailios merginos, bet ir nepaklusnūs darbininkai vyrai. Tik kai už paleistuvavimą baudžiamas vyras, jis išlieka anonimiškas, jo veido mes nematome. O kai šventoriuje už tą patį prasižengimą baudžiama mergina, jos pasmerkimas visaip pabrėžiamas – jai ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, praeiviai smerkia nusidėjėlę žodžiais, žvilgsniais ir kirčiais.
Šiame kontekste įdomu prisiminti kitą baudžiavinio laikotarpio plakimo filosofiją gerai įkūnijusį epizodą iš pirmosios Raimondo Vabalo filmo „Akmuo ant akmens“ (1971) novelės. Šią filmo dalį S. Macaitis pavadino šalta ir statiška. Statiškumu ir dekoratyvumu lietuvių kino kritikai linkę įvardyti ir moterų vaidmenis lietuvių kine. Tačiau šiame filme aktorės Eugenijos Pleškytės suvaidinta našlė tikrai nėra nei pasyvi, nei statiška. Plakimo scenoje ji elegantiškai ir su humoru mėgaujasi patiriamu skausmu, suteikdama savo herojei moteriško ir neatvirai demonstruojamo subtilaus seksualumo.
Nuo politinių žaidimų izoliuota moteris
|
|
Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“ moterys sąmoningai leidžiasi prievartaujamos.
|
Filmuose apie pokario kaimo politinius įvykius dominuoja vyrų pasaulis ir jų žaidimai ginklais. Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) moters vieta taikliai nusakoma Laimono Noreikos suvaidinto herojaus žodžiais: „Ne bobiškas reikalas lysti į politiką.“
A. Dausos bei Almanto Grikevičiaus filme „Jausmai“ (1968) pagrindinis vaidmuo atitenka vyrui Kasparui (aktorius Regimantas Adomaitis), tuo metu moterys miršta per gimdymą, rangosi į svetimo vyro lovą, rezga intrigas bei flirtuoja su kamera. Čia moters įvaizdis kuriamas tradiciškai per jos kūniškumą. Filme vėl dominuoja vyrų personažai. Tačiau jų šešėlyje nelieka buvusi Kasparo mylimoji (dabar jo brolio Andriaus žmona) Agnė (aktorė Regina Paliukaitytė). Ji puikiai suvokia savo moterišką galią ir geba manipuliuoti vyrais. Jai nereikia įrodyti savo moteriškumo gimdant vaikus. Agnė sugeba įsitraukti į politinę kovą ir be ginklų. Vienoje scenoje ji akivaizdžiai flirtuoja su kamera, rodo savo apnuogintas kojas. Toks kūniškumo eksponavimas jai suteikia stiprią seksualinę galią.
„Jausmuose“ nėra atviro nuogo kūno demonstravimo, čia seksualinis moters identitetas konstruojamas pasitelkiant subtilias užuominas, skvarbius žvilgsnius. Janės (aktorė Eugenija Bajorytė) namuose, kai į svečius užsuka Kasparas, ypač juntama erotinė įtampa. Šias scenas galime suvokti ir kaip Kasparo fantazijas, juk žmoną palaidojusiam jaunam vyriškiui trūksta moters.
Kaip straipsnyje apie seksą Lietuvos kine užsimena L. Kreivytė, sovietmečiu seksualumas laikytas silpnumo ženklu. Filme „Niekas nenorėjo mirti“ Ona (aktorė Vija Artmanė) ir Vaitkus ( aktorius Donatas Banionis), besimėgaujantys nesantuokiniais žaidimais, iš karto sukelia įtarimą. Jie paaštrina moters ir vyro santykių vaidmenį ideologinių kovų kontekste. Ona trokšta taikos ir meilės: „Nebus taikos, jei nebučiuosi manęs.“ O ir Vaitkui politika nerūpi, kai boba šalia. Moters seksualumas šiame filme vaizduojamas kaip žalingas ir ideologijai prieštaraujantis veiksnys.
Moteris ir vanduo, arba raganavimas Mažojoje Lietuvoje
Devintajame dešimtmetyje lietuvių kine bandyta ieškoti naujų temų ir gilesnių kontekstų. Baudžiavos ir pokario kaimo tematika jau buvo išsisėmusi. Todėl tokie režisieriai kaip Arūnas Žebriūnas ir Algimantas Puipa įkvėpimo sėmėsi iš vokiečių literatūros bei Mažosios Lietuvos istorijos. Moteris jų filmuose iš tradicinio lietuviško kaimo atkeliauja į naują žemę, prie jūros.
Režisieriaus A. Žebriūno „Kelionėje į rojų“ (1980) moters seksualumas ir lytiškumas formuojasi jau kitokiame politiniame ir kultūriniame kontekste. Čia nemažai įtakos turi vokiškos tradicijos bei pajūrio klimatas. Filmas prasideda skendimo scena, kurioje pasirodo ir fatališka, juodu drabužiu prisidengusi moteris. Filmuose apie baudžiavą moterys dažniausiai buvo apsirengusios šviesiu tautiniu apdaru. Vokiškose žemėse matome raganiškos prigimties moteris.
„Kelionėje į rojų“ supriešinami du skirtingi moterų portretai – nuolankioji lietuvaitė, žvejo Anso Balčiaus (aktorius Algirdas Latėnas) žmona Indrė (aktorė Rimanta Krilavičiūtė) bei tituluota, fatališka vokietė Marta Anker (aktorė Eglė Gabrėnaitė). Iš baimės prieš Martą lenkiasi visi pajūrio gyventojai. Tai moteris, jaučianti savo kūno ir grožio galią. Tokį jos seksualumo suvokimą suformavo vaikystėje patirtas smurtas.
Martos personažas šiame filme liudija apie laisvėjantį moters kūno vaizdavimą. Visiško nuogumo dar vengiama, tačiau maudynių scenose režisierius subtiliai ir estetiškai kuria moters kūno kaip viliojančio ginklo įvaizdį. Socialinis statusas, materialinė padėtis jai leidžia valdyti vyrus ir jais manipuliuoti, o keršto troškimas savotiškai suformuoja herojės seksualinį identitetą. Ragana Marta pražudo pajūrio vyrus, prieš tai juos išlaisvindama.
A. Puipa filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) taip pat pradeda skendimo scena. Vanduo tarsi perbraukia seną moters gyvenimo scenarijų ir suteikia galimybę kurti naują. Moterišką identitetą čia stiprina nuolat gimstantys sūnūs, nes, pasak feminisčių, vyrai moteris pripažįsta tik tuomet, jeigu jos pagimdo sūnų. Šiame filme moters lytiškumas nuolat pabrėžiamas ir kreipiniais – moterie, aš moteris. Vyrų statusas pabrėžiamas išdidžiai tariamais žodžiais: „Visi būsit skrybėlėti, visi būsit vyrai.“ Įdomu pastebėti, kad čia personažai yra bevardžiai, o jų reikšmė labiausiai apibūdinama jų lytimi.
|
|
Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filme „Jausmai“ seksualinis moters identitetas perteikiamas subtiliomis užuominomis.
|
Kitas A. Puipos filmas, sukurtas jau laisvoje Lietuvoje, „Elzė iš Gilijos“ (2001) taip pat nenutolsta nuo pajūrio tematikos. Čia pagrindiniais personažais tampa moterys. Žvejo dukra Elzė (aktorė Eglė Jaselskytė) ir valdinga jos mylimojo Enrikio motina Gryta (aktorė Janina Lapinskaitė) nėra pasyvios aukos. Šiame filme daug kentėjusios moterys yra seksualiai laisvesnės. Kadangi „Elzė iš Gilijos“ sukurta jau nepriklausomoje Lietuvoje, moters kūnas vaizduojamas atviriau. O ir jos seksualumas konstruojamas ne remiantis bausme ir pažeminimu, o noru aktyviai siekti laimės. Filmo pabaigoje Elzė tituluojama garsiausia ir turtingiausia nuotaka pajūryje. Šį statusą merginai suteikia jos drąsa gelbstint skęstančiuosius. Naują virsmą Elzei suteikia vanduo. Vandenyje ji pražudo savo tėvą, tačiau išsilaisvina nuo patriarchalinės priespaudos. Ir galiausiai pagimdo dukrą, o ne sūnų.
Moters nuogumas ir troškimas priklausyti
Ryškiausią proveržį vaizduojant nuogą moters kūną galime įžvelgti R. Vabalo filme „Miškais ateina ruduo“ (1990), sukurtame pagal Mariaus Katiliškio romaną. Nors filmo siužetas siejasi su tarpukario Lietuvos kaimo realijomis, jo sukūrimo politinis kontekstas yra modernesnis. Tai laikotarpis, kai iš komunistinės priespaudos išsilaisvina ne tik Lietuva, bet ir kinas pamažu atsikrato ankstesnių pančių.
Šiame filme aktorė Nijolė Narmontaitė sukūrė itin ryškų Monikos Dovydienės paveikslą. Nors čia pagrindinis veikėjas yra Tilius Gelažius (aktorius Arvydas Bagdonas), moterų personažai taip pat labai svarbūs. Tilius blaškosi tarp dviejų moterų – nuolankios, tylios kaimo mergaitės Agnės (aktorė Ingrida Mikelionytė) ir valdingos, išsilavinusios didelio ūkio šeimininkės Monikos. Abi konkurentės geba manipuliuoti Tiliumi, pasitelkdamos moterišką žavesį ir seksualumą. Agnė įkūnija nekalto seksualumo įvaizdį, o Monika visiškai atvirai eksponuoja savo kūną, juo mėgaujasi. Ryškiausiai tai parodyta jos maudynių scenoje. Analizuotuose filmuose nuogumas ir seksualumas buvo suvaržytas ideologinių pažiūrų. Vengta rodyti sekso scenas, todėl kamera drovai nusisukdavo, o ekranas užtemdavo, kaip tai buvo daroma klasikiniuose Holivudo filmuose. Dramoje „Miškais ateina ruduo“ nesigėdijama moters kūno, o ir moteris nebijo bausmės už savo neslepiamą seksualumą.
Laisvėjanti moteris susvetimėjusiame pasaulyje
Pastarųjų metų lietuviškuose vaidybiniuose filmuose moterims tenka vis svarbesnis vaidmuo. Daug diskusijų sukėlusį A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimą“ (2007), sukurtą pagal kelias Jurgos Ivanauskaitės knygas, kino kritikė L. Kreivytė net pavadino lietuviško sekso (kompleksų) katalogu. Šiame filme jaučiamas stiprus moterų troškimas pajusti savo lytinį identitetą santykiuose su vyrais, bet jos jaučiasi kompleksuotos ir nevisavertės.
„Nuodėmės užkalbėjimas“ pabrėžia visuomenės susvetimėjimą, degradaciją ir moterų savidestrukciją. Viktorija (aktorė Rasa Samuolytė) ir psichoterapeutė Rita (aktorė Nelė Savičenko) sąmoningai leidžiasi prievartaujamos apleistuose namuose, nes nori pajusti, jog bent šiek tiek yra gyvos. Tai moterys, kurias paliko vyrai. Tačiau jos dar labiau save žemina: „Norėjau išpažint savo nuodėmę, troškau bausmės.“ Vika nori atkeršyti visai vyrų giminei, bet kartu keršija ir sau. Šios moterys šiek tiek primena Larso von Triero filmuose vaizduojamas pagrindines veikėjas („Prieš bangas“, „Antikristas“, „Šokėja tamsoje“, „Dogvilis“).
|
|
Algirdo Dausos filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ pabrėžiami melodraminiai siužeto akcentai.
|
Šiemet ekranuose pasirodęs kitas A. Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuriame pratęsiama pažintis su J. Ivanauskaitės moteriško pasaulio subtilybėmis, yra tikra atsvara dominuojančiai vyriškai kinematografijai. Pagrindiniai moterų personažai jau nėra tik blankūs ryškių vyrų šešėliai. Šį kartą nublanksta vyriškiai. „Miegančių drugelių tvirtovė“ – tarsi amazonių sala, kurioje vyrams apsilankyti pavojinga. Čia vaizduojamos moterys, kurios apnuogina išniekintus savo kūnus ir sielas. Galbūt šį filmą net būtų galima laikyti feministiniu, bet jo autorystė priklauso vyrui. Taigi galime tik svarstyti, ar režisierius iki galo pažino moteris.
Kiek kitoks žvilgsnis į moters pasaulį ir jos lytiškumą konstruojamas Kristinos Buožytės „Kolekcionierėje“ (2008). Kino kritikė L. Kreivytė šį filmą apibūdina kaip seksą su kamera. Čia pagrindinė veikėja Gailė (aktorė Gabija Ryškuvienė) pasisamdo operatorių (aktorius Marius Jampolskis) filmuoti kiekvieną jos iškrypusios fantazijos padiktuotą poelgį. Gailė susigrąžina emocijas tik užfiksavusi jas kamera ir stebėdama save ekrane. Ji lyg Narcizas mėgaujasi savo atvaizdu. Kamera padeda jai kurti savo lytinį ir seksualinį identitetą. Būtent kamera pažadina merginos jausmus, o savo atvaizdo akumuliavimas tarsi išlaisvina iš emocinio paralyžiaus. Tai moteris be moralės. Gailė laužo visus tabu, permiega su sesers vyru, žaloja gyvūnus, nesilaiko eismo taisyklių lėkdama miesto gatvėmis. Ji bando dirbtinai stimuliuoti savo potyrius, tokiu būdu mėgindama išgyti nuo emocinio paralyžiaus.
P. S. Kadangi į šiuolaikinį lietuvių kiną ateina vis daugiau moterų režisierių, netrukus turėtume sulaukti ir daugiau filmų, kurie leis šį rašinį papildyti naujomis pastabomis.
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų