Vilniaus langas
Apie žydiškumo ribas ir menininko dirbtuvės peizažą
Valstybinio
Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre balandžio 12-ąją
atidaryta Peterio Rigaudo fotografijų paroda „Būti žydu. Žydiškojo
identiteto projektas Vilniuje“. Austrijos Respublikos ambasados Vilniuje
pristatomoje parodoje bandoma atsakyti į klausimus: „Kas yra žydas?“,
„Kaip apibrėžiamas žydiškasis individualumas?“, „Ką reiškia būti žydu?“
|
Parodos autorius, keturiasdešimt ketverių metų austrų fotomenininkas Peteris Rigaudas – pasaulyje žinomas kūrėjas, dažnai įamžinantis garsius meno, mokslo, politikos atstovus. Jo fotografijos spausdinamos įvairiose šalyse leidžiamuose žurnaluose („Vogue“, „National Geographic“). Menininkas nufotografavęs režisierių Quentino Tarantino, aktorius Isabelle Huppert, Tilą Schweigerį, operos solistą Placido Domingo.
Atkreiptinas dėmesys, jog parodos, kuri atidaryta Vilniuje, pirminė idėja buvusi įamžinti garsius Vienos žydus ir žydes. Autorius ją pavadino „Būti žydu“. Nufotografuoti asmenys turėjo parašyti trumpas istorijas apie tai, ką jiems reiškia būti žydais.
Vis dėlto vėliau idėja šiek tiek keitėsi. Parodai keliaujant po pasaulį, fotografui P. Rigaudui kilo mintis ją vis papildyti tos šalies, kurioje vieši, žydų portretais. Pranešama, esą rengdamas fotosesiją Lietuvoje P. Rigaudas vadovavosi Austrijos ambasadoriaus Helmuto Kollerio rekomendacijomis, kokius žmones pasirinkti, – kelerius metus mūsų šalyje reziduojantis austrų diplomatas spėjo susipažinti su iškiliausiomis Lietuvos asmenybėmis, pažįsta įdomių žmonių.
Šalia nuotraukose įamžintų Austrijos gyventojų ekspozicijoje „Būti žydu“ yra trijų vilniečių fotografijos. P. Rigaudas pasirinko skirtingų kartų Vilniaus žydus – studentę Rimą Volynskają, ilgaamžę Vilniaus Jidiš instituto darbuotoją Fanią Brancovskają ir Lietuvos šou pasaulio žvaigždę, muzikantą (grupė ŽAS) bei kulinarą Gidoną Šapirą. „Buvo didelė garbė pozuoti prieš tokio garsaus fotomenininko objektyvą. Juk jis yra fotografavęs Nobelio premijos laureatus, Holivudo žvaigždes. Aš nesijaučiu esantis garsenybė, todėl džiaugiuosi, kad P. Rigaudas nutarė mano portretą įtraukti į savo parodą“, – G. Šapiro žodžius skelbia „Lietuvos rytas“.
P. Rigaudas taip pat įamžino savo modelių artimuosius, t. y. tuos, kurie turėjo jiems įtakos kaip asmenybėms. Kiekvieno iš fotografuojamųjų buvo prašoma įvardyti jam brangų žmogų, kurį reikėtų įamžinti. Prašymas turėjo būti pagrįstas. Tie asmenys neprivalo būti žydiškos kilmės.
Be to, fotografas pageidavo, kad fotografuojami žmonės pozuotų jiems artimoje aplinkoje. Sakykim, kulinariją dievinantis Gidonas įsiamžinęs kulinarijos studijoje.
Kol P. Rigaudas Tolerancijos centre tiria žydiškumo ribas, tapytojas Rimvydas Markeliūnas Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje aiškinasi santykį tarp dailininko ir jo dirbtuvės, dailininko ir konkrečiosios jo kūrybos erdvės. Nuo balandžio 10 d. čia veikia jo kamerinė paroda „Dirbtuvės peizažai“.
Pasak R. Markeliūno, dailininko dirbtuvė – ne tik apibrėžta veiklos vieta, kur menininkas išgyvena visą kūrybai skirtą laiką, piešia paveikslus. Tai aplinka, kurią jis sykiu formuoja, daro gyvybingą, raiškią, ieško joje „obalsių“, atsako į jos inspiruojančių detalių derinius. Jis pripildo ją – šią apibrėžtą erdvę – savęs, eskizų, kūrinių, daiktų, prisiminimų...
Menininkas pabrėžia šią vietą nesant statišką, formalią, darbinę – ji dailininkui atsakanti tuo pačiu. Ji veikia jį ne tik čia užsimezgančiais ir realizuojamais kūriniais (ar patį kūrybos procesą formuojančia aplinka), bet ir čia esančiais elementariais daiktais. Taip susiklosto dvejopas, abipusis santykis – menininkas ir jo dirbtuvė, menininkas ir jo dirbtuvės peizažas.
|
Savo ruožtu to dirbtuvės peizažo daiktai atspindi menininko pasirinkimą ir jo sielos peizažą. Patys daiktai savaime transformuojasi į naujus sielos peizažus. Taip gimsta dirbtuvės peizažai, priklausantys menininko kūrybos proceso erdvėvaizdžiui, ir susiklosto keleriopa priklausomybė: dirbtuvės bei daiktų, dirbtuvės bei reiškinių, na ir daiktų, reiškinių bei kūrybos.
„Tyla – judėjimas – įtampa – egzistencija – estetika – įrankiai – prisiminimai – savo pėdsako palikimas – atradimo džiaugsmas – priklausymas savo peizažui – juslinis atsakas į peizažo kvietimą – vienas kitą dengiantys prisiminimų pėdsakai – ir dar daugel, ko nežinai...
Bet sužinai – nutapęs paveikslą, – peizažo dalį. Taip ir keliauji nuo savęs link peizažo – nuo savęs link kūrinio – nuo kūrinio link peizažo atradimo“, – teigia R. Markeliūnas.
Jis pabrėžia, kad peizažas – sielos būsena. „Dabar ji tokia, – pasakyta peizažu ir manimi peizaže. Jis lieka ir keičiasi kartu su manimi. Toks ir yra dirbtuvės peizažas: kartais su manimi, o kartais – aš už jo.“
,,Nemuno“ informacija
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų