Fotografija
„Šokančios arbatėlės“ ir (ne)tikras gyvenimas nuotraukose
Šiuo metu Kaune vyksta tarptautinis jau dešimtasis „Kaunas Photo“
festivalis. Kadangi renginys sukaktuvinis, parodose eksponuojami darbai
atspindi švenčių tematiką (pvz., Fredas Boucheris „Šokančios arbatėlės).
Nors daugelyje fotografijų užfiksuoti tikri, nesuvaidinti gyvenimo
momentai, esama ir kitokio pobūdžio darbų, kuriuose sudėtinga įžvelgti
šventinę nuotaiką, o ir pats gyvenimas, priešingai negu šventes
fiksuojančiuose kadruose, balansuoja tarp realybės ir fikcijos ribos
(Reinis Hofmanis LARP).
|
|
Fredas BoucheriS. ,,Šokančios arbatėlės“.
|
Balandžio 19 d. M. Žilinsko dailės galerijoje parodą apžvelgiančius lankytojus lydėjo gidas. Susirinkusieji galėjo išsamiau susipažinti su galerijoje pristatomais menininkų kūriniais. Tik įėjus dėmesį patraukia lietuvių autoriaus Raimondo Pociaus darbas – durys su įmontuota fotokamera. Paspaudus skambutį, asmuo nufotografuojamas. Visi įsiamžinusieji gali save išvysti parodos patalpose esančiame televizoriuje. Sumanymas įdomus, nes interaktyviai įtraukia lankytojus į festivalį – jie tampa ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais.
Šventines akimirkas fiksuojančių nuotraukų apsuptyje kaip kontrastas – Eugenijos Masimovos kūrinys „Kryptis – amžinybė“, kuriame įamžinti tikri antkapiai su žmonių atvaizdais. Iš pradžių kyla klausimas: ką bendra tai turi su švenčių tematika? Kaip paaiškina gidė, visi antkapiuose matomi žmonės linksmai nusiteikę: vienas kelia taurę vyno, kitas šoka ir pan. Iš nuotraukų galima nuspėti jų gyvenimo būdą, pomėgius, veiklą dar jiems buvus gyviems. Visgi ekspozicija kelia baugią nuotaiką. Ją sustiprina ir salėje esanti realų paminklą primenanti skulptūra su tos pačios tematikos nuotrauka. Nejučia pradedi galvoti apie kiekvieno iš mūsų laukiančią „kryptį“...
Kur kas džiugiau nuteikia Amy Stevens fotografijų ciklas „Konditerija“. Autorė vaizduoja pačios iškeptus tortus. Iš pirmo žvilgsnio nuotraukos primena tapytus paveikslus. Fotografijos sudaro ir dermės, ir chaoso įspūdį: gausiai dekoruoti, tarsi kičiniai tortai susilieja ir tuo pačiu metu išsiskiria iš fono, kurį autorė sukūrė iš spalvingų audeklų.
Įdėmiau žvelgiama į prancūzo F. Boucherio darbą linksmu pavadinimu „Šokančios arbatėlės“, kuriame fiksuojamos akimirkos iš senjorų švenčių Prancūzijoje. Susirinkusieji žino – šiandien menininkas svečiuosis ir pristatys savo darbą, įgyvendintą kartu su rašytoju Deniu Dormoy.
Renginys prasideda po ekskursijos 18 val. Apie „Šokančių arbatėlių“ idėją pirmiausia buvo pakviestas papasakoti fotografas F. Boucheris. Menininkas atskleidė, kad fotografo ir tekstų kūrėjo darbas paprastai vyksta atskirai, bet šiuo atveju dirbta kartu – jie abu su rašytoju D. Dormoy dalyvavo senjorų šventėse, kuriose kiekvienas savaip fiksavo įspūdžius. Anot fotografo, „Šokančios arbatėlės“ – tai „bandymas perteikti aplinką, nuotaikas, vaizdus ir garsus“. Senjorų šokiai – svarbus socialinis reiškinys Prancūzijoje, leidžiantis senjorams „išlįsti iš savo kiauto“. Pasak F. Boucherio, tokie užsiėmimai turbūt pamažu išnyks.
Vakaro metu rodytos šio ciklo nuotraukos. Jas lydėjo rašytojo, save vadinančio fotografu su plunksnakočiu, emocingai skaitomas pasakojimas apie vieną iš senolių švenčių. Taip žiūrovas galėjo pasijusti pats joje dalyvaujantis: nuo pasiruošimo, įžengimo pro duris iki audringų šokių vakarui įsibėgėjus. Prancūzų kalba skaitomą tekstą tiesiogiai vertė vertėjas Gintaras Valasevičius.
|
|
Rašytojas Denis Dormoy (dešinėje) ir vertėjas Gintaras Valasevičius.
|
Antroje vakaro dalyje jaunoji menininkė Gintarė Rakickaitė pristatė du savo dokumentinius trumpametražius filmus „Trys ketvirtinės“ ir „Parkas“. Pastarasis pasakoja apie Vytauto parko karuseles, ten dirbančių žmonių kasdienybę, lankytojus, o „Trys ketvirtinės“ perteikia senjorų šokių atmosferą. Autorė, sąmoningai „iškirpdama“ garsą, sukuria laukimo iliuziją, išryškina kiekvieno veikėjo judesius, mimikas, emocijas. Pasak G. Rakickaitės, filmuojant teko patirti keblumų – senjorai sunkiai įsileido į savo aplinką nepažįstamą žmogų.
Kiek kitokias šventines akimirkas atspindėjo Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamos Maciejaus Dakowiczo nuotraukos. Čia vaizduojamas Kardifo miesto naktinis gyvenimas. Fotografijų veikėjai – daugiausia jauni, šėlstantys žmonės. Linksmybes menininkas fiksuoja nuo pradžios iki pabaigos. Nuotraukose galima pamatyti visko: nuogų kūnų, meilės akimirkų, girtų žmonių veidų. Visa vaizduojama atvirai, be pagražinimų, tačiau tokia yra Kardifo realybė.
M. Žilinsko dailės ir Kauno fotografijos galerijose matėme realistiškas, dokumentikai artimas, tikro gyvenimo fotografijas, o Meno parke eksponuojami darbai pakylėja virš realybės, sumaišo tikra ir netikra, įtraukia į žaidimo iliuziją.
Sava idėja ir meniškumu nustebina Reinio Hofmanio darbų serija LARP („live action role-playing game“ – „tiesioginis dalyvavimas žaidime vaidmenimis“). Nuotraukose susipina praeitis, dabartis ir ateitis. Veikėjai gali įsikūnyti į įvairius, antžmogiškus personažus. Fotografijos sufleruoja mintį, jog kiekvienas gyvendamas dėvi kaukes, tačiau kiek jos atspindi tikrąjį Aš? Kas atsitinka, kai išnyksta riba tarp fantazijos ir realybės? R. Hofmanis kuria karnavalinį žaidimą, kuriame išryškėja kita, užslopinta žmogaus pusė.
Dabarties kategoriją savo darbuose išplečia ir Catrine Val. Moteris pasirenka feministinę tematiką („Feministė“) ir atkartoja universaliuosius moters archetipus. Nuotraukose galima įžvelgti ir šiuolaikinės visa galinčios moters įvaizdžius. C. Val ne tik perteikia moteriškumo temą, bet ir kritikuoja susireikšminusios asmenybės kultą.
Dešimtasis „Kaunas Photo“ festivalis išsiskiria plačia švenčių tematika. Tikėtina, kad žvelgdami į fotografijas parodų lankytojai atpažins akimirkas, artimas jų pačių gyvenimui. Gal ir jie energingai šventė būdami studentais, įamžino kiekvieną vaikystės gimtadienį? Gal kartais dėvi kaukes ar ragavo „Šokančios arbatėlės“?
Parengė Raimonda ANDRIULIONYTĖ, Aistė JUDICKYTĖ
..::Vartotojų komentarai::..
⇑Į viršų